„Ačiū už viską... Ir – sudie!“ – gal kam nors netikėtai, tačiau apgalvotai ir tvirtai taria „69 danguje“ merginos. Grupė paliko gražų įrašą Lietuvos popscenos istorijoje ir atsisveikina po septynerių įspūdingų gyvavimo metų.

„Liūdna... Baugu, – prisipažįsta jos žurnale „Žmonės“. – Bet kartu ir įdomu: juk kiekviena pabaiga yra ko nors kito pradžia...“

Karina Krysko (30): „Scena mane išlaisvino: labiau pasitikiu savimi, išmokau išsakyti mintis, susiradau draugų. Net už vyro atsiradimą savo gyvenime turiu būti dėkinga tik pramogų pasauliui – jei nebūčiau jame sukusis, nebūčiau pažinusi Sauliaus, neturėčiau šeimos, dabar nesilaukčiau kūdikio... Ta terpė, kurią visi vadina nenuoširdžia ir paviršutiniška, man dovanojo patį šilčiausią dalyką – šeimą...“

Nijolė Pareigytė (26): „Nebijau, jog nulipusi nuo scenos daugeliui tapsiu nebereikalinga: jeigu to reikia, kad atskirčiau tikrus draugus nuo netikrų, tebūnie. Tik stengiuosi neprisileisti minties, kad kai kurie mylėti vaikinai su manimi buvo tik todėl, kad buvau garsi.“

Goda Alijeva (25): „Atsisveikinti su grupe man neliūdna. Nėra jokio širdies sopulio. Mano galva dabar užimta kitais dalykais: kraunu lagaminus ir netrukus su šeima įsikursiu Kijeve. Karjeros pertrauka man išeis tik į naudą... Nesinori visos jaunystės išeikvoti tik scenos puošmenoms ir blizgučiams. Dabar labiau norisi įsirausti į šeimyninius pelenus, pabūti tose anglyse, iš kurių vieną dieną galbūt gims deimantai.“

Ingrida Martinkėnaitė (33): „Labai gaila palikti grupę – juk joje prabėgo gražiausi mano metai. Tai buvo svarbiausias, labiausiai pavykęs darbas. Prieš kurį laiką pamėginau imtis verslo – kurti fotostudiją, tačiau jis nebuvo sėkmingas, o su grupe visada laikėmės dešimtuke. Bet mes pavargome, išsisėmėme ir suvokėme, jog metas eiti užtarnauto poilsio. Negali žmogus riedėti į sceną neįgaliojo vežimėlyje...“

Išsiskyrimo proga „69 danguje“ prodiuserio ir dainininko Stanislavo Stavickio studijoje įrašė kūrinį „Nutylėta meilė“.