Juodi odiniai švarkai, kerzai, grandinės ir metaliniai apkaustai – tradicinis „metalhead‘o“ aprėdas išsiruošiant į sunkiosios muzikos mėgėjų „balių“, kuriame susirenka visa „metalo šeimyna“, nuo seniai bematytų „dėdžių“ ir „tetų“ ir pirmą sykį matomų jaunųjų „pusseserių“ bei „pusbrolių“, kitais žodžiais tariant jaunąją karta, kuri kartu su vyresniaisiais giminės atstovais šių metų kovo 14d., ketvirtadienį, pramogų salėje „Vakaris Vilnius“ buvo vaišinta net keturiais „karštaisiais patiekalais“: „Crossing Eternity“, „Alight“, „Elyose“, „Sirenia“.

„Crossing Eternity“

Stipri pradžia, duotas geras tonas vakarui. Bemaž prieš dvejus metus (2017 m.) sukurtas kolektyvas, savyje sergsti ne tik skirtingų šalių atstovus (Rumunijos, Švedijos, Vokietijos), bet ir kiekvieno iš jų ilgametę patirtį muzikiniame pasaulyje.

Būti apšildančiąja grupe – didelis iššūkis, o kai esi pirma iš trijų – dar didesnis, tačiau „Crossing Eternity“ su jai skirtu iššūkiu susitvarkė sėkmingai. Tiesa, pradžioje grupės frontmen‘ui Gabriel Nicholas teko pabuvoti savotiško piemenėlio amplua ir susikviesti pakampiuose išsibarsčiusias ir nedrąsiai scenos link žvelgiančias „aveles“. Pastarųjų ilgai raginti nereikėjo. Jei ne kolektyvo mostai, kviečiantys prieiti arčiau, tai „Crossing Eternity“ pasirodymo metu skambėję kūriniai, tokie, kaip: „Crossing Eternity“, „Kingdom Come“, „High Above The Crown“, „Sand in the Sky“, „Ghost Of A Storm“, nuviliojo arčiau scenos.

„Alight“

„Crossing Eternity“ pasitraukus nuo scenos, nespėjus nė mirktelėti, jų vietoje atsirado italų grupė „Alight“. Keturioliktus metus (nuo 2005 m.) gyvuojanti grupė leido pasidžiaugti ne tik melodinguoju gothic metal skambesiu ar žavėtis pirmosios (iš trijų) vakaro vokalisčių Catia Borgogno balsu, bet ir maloniai nustebti bosisto vietoje matant ne paslaptingai subtilų stipriosios lyties atstovą, o labai ugningą Monica Perulli pasirodymą.
Italai vilniečiams ir miesto svečiams pristatė 2018 m. išleistą savo kūrybos albumą „Spiral of silence“, tačiau nepamiršo ir savo pirmo, 2009 m išleisto kūrybinio vaisiaus „Don’t Fear the Revenge“ ir iš jo tokių kūrinių, kaip: „Disarmed“, „Revolution“ ir kitų, papildžiusių vakaro programą ir subūrusių papildomos chebrytės scenos prieangyje.

„Elyose“

Italams nulipus nuo scenos toliau, it pavyzdingo šveicariško laikrodžio tikslumu, italus pakeičia prancūzų grupė „Elyose“ su antrąja vakaro vokaliste, žavingąja Justine Daaé priešakyje. Dešimtmetį (nuo 2009 m.) gyvuojanti grupė, kurios efektingi pasirodymai nepalieka abejingų. Vilnius nebuvo išimtis. Skambant tokiems kūriniams, kaip: „Rédemption“, „Plus qu'humain“, „De guerre lasse“ ir kiti leido naujo žvilgsniu pažvelgti į prancūzų kalbą ir įvertinti ją per sunkiosios muzikos prizmę. Sakoma, kad muzika yra unikali kalba, tas tiesa, būtų galima pratęsti šią mintį, jog muzika, kaip unikali kalba turi daugybę „akcentų“, kurių pramokti niekada nevėlu.

„Sirenia“

„Elyose“ pasitraukus – pasibaigia apšildančioji vakaro programos dalis ir su nekantrumu imama laukti didžiosios vakaro vinies, grupės „Sirenia“ pasirodymo.

Pilnametystę (tik be leidimo išgerti) šiemet mininti norvegų „gothic metal“ grupė, savo sąskaitoje turi devynis studijinius albumus. Paskutinįjį „Arcane Astral Aeons“ išleido 2018 m. pabaigoje, kuris ir buvo pristatomas kovo 14 d., vakarą Vilniuje. Jei dar per pirmąsias tris grupes scenos prieangis dar buvo negausiai apstatytas metalheda‘ų armijos, tai su lig pirmaisiais „In Styx Embrace“ dainos akordais ji ženkliai pagausėjo, na o atmosferai neleido nurimti subalansuotas setlist‘as, susidėjęs iš tokių kūrinių kaip: „Dim Days of Dolor“, „Goddess of the Sea“, „The Twilight Hour“, „Asphyxia“, „Elixir“, „Ashes to Ashes“, „The Other Side“, „My Mind's Eye“ ir kitais, privertusiais publiką bent kažkiek pajudėti. Norvegų debiutas buvo sėkmingas. Sėkmę jiems garantavo ne tik nuolatinis vokalistės Emmanuelle Zoldan bendravimas su susirinkusiais, bet ir gitaristo Nils Courbaron bei bosisto Morten Veland aktyvus lakstymas po sceną, kartkartėmis „užgliūčinantis“, nes ne visada būdavo suspėjama kurį iš jų reikia sekti. Vienas, žiūrėk, palypėjęs kiek aukščiau žvelgia į tave iš aukštai, kitas – nusileidęs laiptais žemyn stebi tave iš šono. Na, o vokalistės krištolinis balselio sekti nereikia, jis pats suranda kelią į širdį. Pasibaigus pirmajai daliai, grupė sugrįžo encore pasirodymui, pradžiugindami ištikimiausius ir ištvermingiausius (visgi 4 valandas išstovėti ne juokas) savo klausytojus papildomais kūriniais: „The Path to Decay“, „Into the Night“.

Nuskambėjus paskutiniams akordams ir prisigaudžius (arba ne) mediatorių, būgnininko lazdelių ir grojaraščių, norintieji dar galėjo įsigyti visų koncertavusių grupių atributikos bei su jais nusifotografuoti. Daug kas pasinaudojo pastarąją galimybe, tame tarpe ir šių eilučių autorė, ypač po to, kai ir „Sirenia“ nariai atkeliavo pabendrauti su savo gerbėjais.

Taip prisikaupę sunkiosios muzikos dvasios, „metalo šeimynos“ nariai išsiskirstė po namus, laukdami kitų „giminės balių“. Tradicijų juk reikia laikytis!

Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotogrofavo Mantas Daleckis.