Paskutinysis kovo sekmadienis palydėtas melancholiškai su sunkiąja muzika, kurios gretas atstovavo „Trna“, „Autism“ ir „Show Me A Dinosaur“. Tad sveiki atvykę į paslaptingąją šventę, kur vos įžengus pro duris esate pažymimas ryškiu Iliuminatų ženklu (nenusivalančiu kelias dienas, taip ragindamas nepamiršti ir įgyvendinti seną svajonę – išsitatuiruoti), tam tikra prasme užtikrinančiu, jog laukia įsimintinas sunkiosios muzikos ir gero „gliūcho“ vakaras.

„Trna“

Pirmieji scenoje pasirodo kaimynai iš Sankt Peterburgo, grupė „Trna“. Emocinguoju uraganu iš Šiaurės vakarų Rusijos save pozicionuojantys vaikinai su lig pirmaisiais „Gale“ akordais įėjo į kiekvieno melomano vidų išbudindami tolimiausiuose jo pasaulio užkaboriuose glūdėjusius jausmus, emocijas ar nuotaikas su nuolatos besimainančiu, per šešerius metus ištobulintu, blackened post-rock / blackgaze skambesiu. Rūko užkardos, persipynusios su blausiomis mėlynomis švieselėmis, šešėlyje skendintys „Trna“ trijulės veidai, įnešė misticizmo, kuris įtraukė ir nepaleido.

Publika po truputį įsidrąsina. Susikaustymo lygis mažėja su lig didesniu promilių skaičiumi kraujyje, o galbūt dėl natūralaus atsipalaidavimo, pastebėjus pirmuosius „judesio pionierius“, pralaužusius vidinio susikaustymo saitus. „Trna“ su kaupu pateisino emocingojo uragano vardą. Aliai vienas „Trna“ kūrinys turėjo unikalų pasakojimą. Kai nėra žodžių, tik melodija, gali kurti savąją istoriją. Kiekviena nata tarytum veidrodis, kuriame matai save ir savo santykį su kūriniu. Tunelio motyvai, įniršis, kova, lėkimas į permainas, pasiklydimai ir pragiedruliai, vedantys į harmonijos oazes.

Po sukelto kapitalinio katarsio, grupė nužengia nuo scenos užleisdama vietą lietuvaičiams – „Autism“.



„Autism“

Jei pirmuosius būtų galima įvardinti kaip labiau filosofuojančius ar tarsi psichologus iš šono stebinčius ir analizuojančius žmogaus vidinių batalijų priežastis, tai „Autism“ būtų tie, kurie „įmelodina“ pačią kovą.

Kur kas stipriau užsivedusi publika, raudonuose dūmuose paskendusieji „Autism“ nariai, it tikri kariai, net ir su traumomis stoiškai atsilaikantys scenoje. Septynerius metus gyvuojantis keturių vyrukų (Karolis, Tomhetas, Domantas, Linas) kolektyvas, savo diskografiniame archyve yra sukaupęs tris studijinius albumus. Paskutinysis, prieš porą mėnesių išleistas albumas „Have you Found Peace?“ buvo pristatomas „užsikabliavusiai“ publikai. Skambant tokiems kūriniams, kaip: „Tremorous Luminance“, „Haunting Recollections“, „Watching the Flame“ pajaučiamos grupės deklaruojamos susvetimėjimo ir praradimo temos. Kiekvienas kūrinys publiką pasiekia taip pat, tačiau vidinių interpretacijų ne tik kad gali būti, bet ir yra labai daug. Raudonoji užkarda, niūrumas, vietomis pasikeičiantis su pykčiu ir tylus šnabždesys, tarsi pats mefistofelis aplink vaikštinėtų ir primintų apie savo juodus darbelius. Dainose perteikiamas distopiško pasaulio vaizdinys – kas nutinka, žmonėms nustojus galvoti vieniems apie kitus ir kaip užsidarydami savo pasauliuose, jie tampa nebejautrūs kito skausmui.

Skambant kūriniui „No Word“ į sceną užlipa grupės „ROSK“ vokalistas Krzysztof Traczyk. Toks jausmas, kad visi kūriniai, apipavidalino žmogaus santykį su netektimi, susvetimėjimu, o paskutinioji daina tarsi vainikavo šį vidinį mūšį su įspūdingu Krzysztof‘o „graulu“, kuris solidžiai prisidėjo prie kovingo instrumentalo.



„Show Me A Dinosaur“

Nuo scenos nulipus grupės „Autism“ nariams, neilgai trukus joje išdygsta paskutinioji, ilgiausiai iš visų trijų gyvuojanti (nuo 2011 m.) vakaro grupė „Show Me A Dinosaur“.

Taipogi nuo Nevos žiočių kilę kaimynai iš Rytų, griausmingai pradėjo savąjį pasirodymą, kurį publika stebėjo jau gerai įsišėlusi.

Geltonųjų ir mėlynųjų prožektorių šviesos, susijungusios su rūku kėlė tam tikras dualistines asociacijas. Harmoningasis „ambient‘as“ pereinantis į tūžmingąjį „juodošiaus“ skambesį, kurį papildo desperatiškasis Artem Selyugin vokalas.

Emocijos ėmė viršų ir įsišėlimas pasiekė apogėjų skambant tokiems kūriniams, kaip: „Gone“, „Rakev“, „Unsaid“, „Wojna“.



Vakaro suvestinė visų trijų grupių: jei „Trna“ buvo filosofuojantys psichologai (ar psichuojantys filosofai?) analizavę vidinių išgyvenimų priežastis, o „Autism“ kovos, jos įkarščio fiksuotojai, tai „Show Me A Dinosaur“ būtų pats žmogus, suvokiantis priežastis, esantis kovos lauke ir atvirai, su daugiau ar mažiau frustracijos išsakantis kaip jį tai veikia. Tarsi Artem Selyugin‘o lūpomis desperatiškai bandytų prasiveržti visų susirinkusiųjų jausmai ir patirtys, paveiktos vienokių ar kitokių įvykių. Trijų laiko perspektyvų susijungimas. Praeities, dabarties ir ateities. Būtent pastaroji tampa patirto jausmo pasekme.

„Tai ar parodė tą dinozaurą?“. „Dar ir kaip“, – užklaustas atsako vienas iš grupės gerbėjų, kuriam kaip ir daugeliui kitų šis pasirodymas buvo itin reikalingos energijos dozė, sėkmingam darbo savaitės pradėjimui.

Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotogrofavo Gintarė Grigėnaitė.

Autism













Show Me A Dinosaur