Naujienos > Muzikos naujienos

RENGINIO RECENZIJA | Visiškai kitoks Benjaminas Clementine&rsqu...

Paskelbta: 2017-11-17 06:03
RENGINIO RECENZIJA | Visiškai kitoks Benjaminas Clementine’as (+ FOTO GALERIJA)
Benjamin Clementine [Vytenio Jurevičiaus nuotr.].
Genijus, fenomenas, „Mercury“ prizo laimėtojas, gyva legenda. Tokie epitetai ir titulai sklandė nuo prieš pusantrų metų vykusio Benjaminas Clementine’as koncerto iki pat šio ypatingo trečiadienio, kai antrą kartą į Lietuvą atvykusio brito pasiklausyti susirinko pilnutėlė „Compensa“ salė.

Kai praėjusiais metais išgirdau, jog į Lietuvą pirmąjį kartą atvyks B. Clementine’as, tai buvo visiškai netikėtas alternatyvos ir šviežios muzikos gūsis. O pirmasis jo koncertas Vilniuje išvis buvo neeilinė patirtis. Ryškiai prisimenu, jog po praėjusių metų pasirodymo dar kelias dienas vis neišnyko kažkoks gerumo, ramumo, liūdnumo ir pilnatvės jausmų mišinys. Ir šių patirtų jausmų nostalgija atvedė į netikėtai greitai įvykusį antrąjį B. Clementine’o koncertą.

Visgi nuojauta ir naujasis B. Clementine’o gegužę išleistas albumas „I Tell A Fly“ kuždėjo, kad šis konceras bus visai kitoks. O ir žadėti dvidešimt manekenų leido susidaryti įspūdį, kad šįkart tai nebus tik kuklus basakojis jaunuolis, vienišas prie fortepijono.

Kai salėje jau užsipildė beveik visos kėdės, be jokių įspėjimų užgeso šviesos ir prasidėjo tai, ko, tikriausiai, mažai kas tikėjosi. Nušvito aukštai abiejose scenos pusėse kabantys didžiuliai matlankiai, išryškėjo balti nėščių moterų ir vaikų manekenų siluetai, į sceną tyliai įžengė B. Clementine’as, lydimas dviejų basų vaikinų – visi trys apsirengę paprastais mėlynais kombinezonais. Britui prisėdus prie fortepijono suskambo pirmeji kūrinio „Farewell Sonata“ garsai, du vaikinai eidami į skirtingas puses suko ratus aplink nuo Benjamino rankų dainuojantį fortepijoną. Dainai įpusėjus, vaizdas visiškai pasikeitė. Ratus sukę vaikinai užlipo ant aukštų platformų, kur vieno iš jų laukė bosinė gitara, o kito – būgnai. Ir tada veiksmas scenoje trumpam priminė roko koncertą. Į rankas paėmęs mikrofoną Benjaminas energingai bėgiojo scenoje ir didelėmis akimis žiūrjo į publiką. Ta akimirka prieš pusantrų metų vykusį koncertą priminė tik stipriu ir giliu brito balsu.

Deja, po pirmosios dainos fortepijonas buvo ilgam nustumtas į scenos šoną. Ir prasidėjo tai, ką turbūt geriau apibūdinti kaip spektaklį nei koncertą. Pirmoje koncerto dalyje skambėjo vien tik dainos iš naujojo albumo. Kiekvienam kūriniui buvo sukurta vis kitokia dramaturgija. Spektaklio rekvizitais tapo manekenai, o aktoriais – Benjaminas su dviem charizmatiškais vaikinais, kurie koncerto metu ir puikiai vaidino, ir grojo. Nors kūrinių metu visų trijų scenoje buvusių žmonių veiksmai buvo suplanuoti sekundžių tikslumu, šiokių tokių nesklandumų vis kildavo dainoms pasibaigus, kai tamsoje pagalbiniai darbininkai turėdavo pakeisti scenos vaizdą, vis įnešdami daugiau manekenų ar keisdami jų vietą.

Kaip koncerto metu sakė pats Benjaminas, sceną užpildę manekenai simbolizuoja atlikėjo praeitį, kai jis galvodavo ir dainuodavo tik apie save. Britas pasakojo, jog naujosiose dainose siekia atkreipti dėmesį į įvairias pasaulio problemas, ypač į pabėgėlių krizę. Dėl to manekenai vaidino svarbų vaidmenį. Ne veltui gana baugu buvo stebėti kaip dainuodamas Benjaminas talžo mažo vaiko manekeną į žemę tol, kol šis netenka rankų. Ir tik vėliau, kitos dainos metu, su ilgu paltu grįžęs atlikėjas iš kišenių ištraukęs nukritusias rankas šiam grąžino. O dar kiek vėliau publiką pamalonino šiltas Benjamino gestas – scenos viduryje stovintis nėščiosios manekenas, atlikėjo rankomis buvo atsargiai apgaubtas Lietuvos vėliava ir taip papuoštas prastovėjęs iki pat pabaigos.

Be abejo, kiekvieno atlikėjo naujas koncertinis turas yra bent jau kažkiek kitoks nei ankstesnis. Tačiau tokio drastiško pokyčio niekada nebūčiau tikėjusis. Vos prieš pusantrų metų basas B. Clementine’as stengėsi su publika kalbėti kuo mažiau, o šįkart juodais batais apsiavęs Benjaminas tryško pasitikėjimu savimi, sąmoju ir noru bendrauti su publika. Tai puikiausiai iliiustravo tai, kaip gal dešimt minučių Benjamino paskatinta ir diriguojama publika dainavo eilutę „By the Ports of Europe“.

Taip pat britas maloniai nustebino koncertui persiritus į antrą pusę pakvietęs visus atsistoti ir netgi prieiti prie pat scenos tam, kad jis pajaustų publikos buvimą ir įsitraukimą. Taip prasidėjo kita koncerto dalis – į scenos vidurį sugrįžęs fortepijonas suskambėjo pirmojo atlikėjo albumo dainomis. Ir Benjaminas grojo net ne bet kurias, o tas kurių publika jo paprašė sugroti. Dėl to išgirdome ir „London“, ir „Nemesis“, ir „Condolence“. O per pastarąją irgi įvyko nuostabus dalykas – turbūt gražiausias man girdėtas publikos choras, kai Benjamino išmokyta auditorija iš visos širdies dainavo „I’m sending my condolence to fear, I’m sending my condolence to insecurities“.

Tik į praėjusių metų koncertą nuėję Benjamino muzikos mylėtojai vargu, ar gali sakyti, jog iš viso matė B. Clementine’ą. Nes šį šaltą lapkričio vakarą tai buvo kone visai kitas žmogus. Ir visiškai nežinia, ką jis dar parodys, kitą kartą atvažiavęs su dar kitokiu albumu. Turbūt ir vėl nuėję pasiklausyti jau girdėto Benjamino, gausime visiškai kitokį reginį. Ir todėl verta eiti į kiekvieną jo koncertą, kad išvystum tai, kaip jis keičiasi, auga, ką dar turi pasakyti ir taip susidėlioti vis platesnį ir pilnesnį šio neeilinio atlikėjo portretą.

Renginyje lankėsi ir vertino Margarita Sargautytė, fotografavo Vytenis Jurevičius.

Benjamin Clementine | Vilnius, Lithuania







© 2007-2011 radijas.fm Visos teisės saugomos
Dizainas ir programavimas “made.By