„Kaunas Jazz“ festivalio organizatoriai nusprendė žengti drąsų ir neabejotinai daug palaikymo beigi diskusijų iššaukusį žingsnį: jiems pavyko prisikviesti 2017-ųjų metų „Eurovizijos“ konkurso nugalėtoją, charizmatiškąjį Salvadorą Sobralį. Nepaisant to, kad Sobralis savo unikalia atlikimo maniera ir lyriškumu sugebėjo viena daina pavergti daugybę Europos, taip pat Lietuvos klausytojų, visgi viena daina nepadeda suformuoti bendro įvaizdžio apie atlikėją ir taip jau dažnai yra nutikę, kad „Eurovizijos“ nugalėtojų pasirodymai nepasiteisina. Dar pernai toje pačioje „Compensa“ koncertų salėje pasirodė Jamala, kuri „Eurovizijos“ konkursą laimėjo metais anksčiau. Publika neužpildė nė pusės „Compensa“ erdvės, nors „Jamala“ tikrai atliko solidų ir gerai paruoštą repertuarą. Tačiau Sobralis yra ir visai kito profilio atlikėjas, ir jo koncertas tikrai buvo gana plačiai išreklamuotas. Įvyko gana retas dalykas — visi bilietai buvo parduoti dar likus kelioms savaitėms iki lapkričio 30-osios pasirodymo. Tai tik parodo, kokią didelę įtaką gali padaryti viena tinkamu laiku tinkamam konkursui pasirinkta daina.

Salvadoras Sobralis, nepaisant to, kad laimėjo didžiausią Europoje populiariosios muzikos konkursą, yra džiazo vokalistas ir muzikantas, kuris jau vaikystėje buvo apsisprendęs siekti muzikinės karjeros. Nors tėra išleidęs tik vieną studijinį albumą „Excuse Me“ 2016 metais, tačiau kitą pavasarį turėtume sulaukti ir antrojo atlikėjo darbo. Būtent Sobralio ir jo grupės kuriama džiazo muzika visai tinkamai įsilieja į ilgai gyvuojančio „Kaunas Jazz“ festivalio paveikslą. Kaip pats Sobralis minėjo tiek prieš koncertą, tiek jo metu, tai yra pirmas kartas, kada jis savo programą, sudėtą iš debiutinio ir būsimojo albumo dainų, atlieka šalyje, kurioje nekalbama nei portugališkai, nei ispaniškai. Todėl šis įvykis yra svarbus ne tik jo gerbėjams Lietuvoje, bet ir jam pačiam, tačiau jo pasiruošimas ir bendravimas koncerto metu turėjo nustebinti ir didžiausius skeptikus.

Koncertas prasidėti šiek tiek vėlavo, bet ir po tų menkų dvidešimties minučių, kaip ir pridera ilgos trukmės festivaliams, išeina vedėjai ir dar rėžia savo pristatomąją koncerto kalbą. Po Ramūno Zilnio pasakojimo apie Sobralio įspūdžius paragavus cepelinų, mes vis tik išvydome pagrindinę vakaro žvaigždę su savo grupe ant scenos. Standartinis instrumentinis sąstatas (vokalas, fortepijonas, kontrabosas ir mušamieji) iškart žadėjo klasišką ir, tikėtina, nenuobodaus džiazo vakarą.

Ir žinoma, pati pirmoji atlikta daina „Change“ iš debiutinio albumo jau sudarė įvaizdį, kad mes bent jau iš techninės pusės matysime visko. Klasiško džiazo vakare vis tik netrūko eksperimentų su muzikiniais stiliais ir atlikimo technikomis — pirmojoje dalyje galėjome išgirsti ir įspūdingų tiek bosisto, tiek fortepijonisto džiazinių improvizacijų, tiek Sobralio nukrypavimų tarp išsidirbinėjimų su balso stygomis, labai standartiško pop muzikos atlikimo beigi repo partijų ir manierų (kaip kad dainoje „Ready For Love Again“). Kontrabosui teko vienu momentu pabūti ir mušamuoju instrumentu, fortepijonistas grojo ne tik klavišais, bet ir tiesiogiai kirbino instrumento stygas, būgnininkas irgi išbandė ne tik lazdeles, bet ir savo rankas. Pats Sobralis eksperimentavo ir su greita artikuliacija, ir su operinio vokalo imitacijomis, ir staiga nuspręsdavęs parėkauti ar dainuoti pasilenkęs į fortepijono „vidurius“, išnaudodamas aido ir rezonanso reiškinius, taip pridėdamas ne tik daugiau muzikinės spalvos į visą atliekamą repertuarą, bet ir išgaudamas aukštesnio lygio dramaturgiją pačioje dainoje (paskutinė prieš bisą nuskambėjusi „Ay Amor“ tikrai buvo atlikta labai gyvybingai ir emociškai stipriai). Gal net būtų galima pasakyti, jog žymioji „Amar pelos dois“ nuskambėjo kaip labai paprastas ir daug pastangų atlikti nepareikalavęs kūrinys tą vakarą, nors natūralu, jog tai buvo klausytojų labiausiai lauktas numeris.

Salvadoras Sobralis atrodė nė kiek nesijaudinantis dėl to, kad jam pirmą kartą tenka bendrauti anglų kalba su publika visos programos metu, arba jam labai pavyksta gerai improvizuoti. Vienas pirmųjų jo pasisakymų buvo būtent apie tą patį „keistą, bet gerą“ jausmą atlikti šią programą prieš tokią publiką, taip pat apie „keistus, bet gerus“ cepelinus beigi planus kitą dieną aplankytį Užupį. Publika džiugiai sutiko šiuos pasakojimus, kai kuriuos pralinksmino žodžio „Užupis“ (tikrai ne paties lengviausio lietuviško žodžio) tartis. Lygiai tokių pačių reakcijų iš publikos Salvadoras sulaukė ir tada, kai savo muzikantus pristatė įvardindamas instrumentus lietuviškai. „Kuontrabuosas“ ir „batierija“ galbūt kai kuriems nuskambėjo net kiek žemaitiškai. Taip pat atlikėjas nevengė ir pašmaikštauti apie tai, kad publika nieko nesupranta, ką jis dainuoja. Po vienos dainos, kurios atlikimui publika pritarė, atlikėjas pasakė: „jūs dabar dainavote „I hate myself <...>“ Taip pat norėjo juokaudamas išprašyti iš salės tuos, kurie supranta portugališkai (kurių buvo gal 4 ar 5). Kolektyvas iškart po pertraukos pašmaikštavo savo įvaizdžiu: išėjo apsikaustę žieminiais rūbais, norėdami iliustruoti lietuvišką klimatą (portugalams dviženklis minusas, žinoma, nėra optimalios ir puikiai pažįstamos klimatinės sąlygos).

Pertraukos metu vedėjai į pasirodymą įvedė papildomos intrigos, kad žiūrovų koncerto gale laukia staigmena, tačiau galbūt ir kiek persistengė Ramūnas Zilnys pabrėždamas, jog publikai derėtų prieš bisą išreikšti didelį palaikymą plojimais (lygtais tai nebūtų savaime aišku), taip pat išduodamas, jog „Amar pelos dois“ „tikrai bus antroje pasirodymo dalyje“ (būtų labai keista, jei nebūtų, bet vis tiek gerbėjams sukasi mintys — „o gal vis dėlto nebus“). Vis dėlto, sulaukėmė biso, stipriai paplojome, ir išėjo Sobralis. Pats atsisėdo prie fortepijono, ir staiga supranti, jog jis dainuoja lietuviškai. Likusi publikos dalis irgi ne iškart suprato, kiti gal ir patikėt negalėjo, kad Salvadoras Sobralis, portugalų kilmės muzikantas, atlieka Kosto Smorigino „Paukščiai“ lietuviškai. Čia tai tikrai buvo staigmena, ne kiekviename koncerte atlikėjas pasiruošia visą intarpą atlikti tos šalies, kurioje jis koncertuoja, kalba. Ir dar net prieš tai Sobralis pašmaikštavo, kad būtų pasiruošęs visą programą lietuviškai, bet tam tiesiog neužteko laiko.

Negana to, kai jau bisas pasibaigė, įsižiebė šviesos, didžioji publikos vis dar plojo, dalis jau skirstėsi ir vedėjai pasirodė scenoje, įvyko dar vienas, gana retas dalykas. Vedėjai paskatino išreikšti savo palaikymą dar stipriau ir Sobralis su grupe buvo priversti išeiti antrą kartą. Nežinia, ar jų pasitarimas prieš atliekant pačią paskutinę dainą buvo imituotas, ar tikrai grupė neplanavo dar kartą pasirodyti scenoje, bet aišku tiek, kad publika buvo dar kartą pamaloninta. Paskutinis kūrinys davė entuziastingą toną, kuris transformavosi į visišką chaosą, kada muzikantai pradėjo groti intensyviai skambančias partijas ir Sobralis berėkaudamas prigulė ir pradėjo vartytis ant scenos. Koncerto pabaigai žiupsnelis psichozės tikrai nepakenks, nusprendė kolektyvas, o publika, aišku, dar kartą stipriai palaikė ir dabar jau tikrai išlydėjo muzikantus ilsėtis.

Šitiek pompastikos koncerto gale, o ypač tas ketureilis iš „Paukščių“, tikrai parodė didelį prielankumą ir pagarbą publikai. Galbūt čia pasireiškė ir Sobralio perfekcionizmas pirmą kartą koncertuojant taip toli nuo tėvynės. Sakoma, kas per daug, tas nesveika, bet šiuo atveju visa ta staigmenų serija buvo tik dar efektingesnė injekcija į klausytojų atmintį, kad šis koncertas liktų neužmirštamas. Išties, vizualine prasme labai klasiškas, tačiau gyvybingas, nuoširdus ir profesionaliai atliktas pasirodymas, kuriame netrūko nei bendravimo, nei aukštos muzikavimo klasės, nei staigmenų. Sobralis tikrai puikiai uždarė „Kaunas Jazz 2018“ ir galbūt ta paantraštė „metų koncertas“ vis dėlto turi teisingą prasmę. Ir galbūt ne tik „Kaunas Jazz“ festivalio rėmuose...

Renginyje lankėsi ir vertino Einaras Sipavičius.