Roko ir metalo klausytojams aiškinti tikrai nereikia, kas yra grupė „Slipknot“. Visi daugiau ar mažiau yra girdėję, palaikę ir peikę šiuos amerikiečius, iki šiol vyksta aršios diskusijos, prie kurio žanro jie turėtų būti priskiriami. Užkietėjęs death ar black metalo klausytojas niekad nepripažins „Slipknot“ ir jų kuriamos muzikos, tuo labiau grupės pasiekimų scenoje. Kad ir kokie jie būtų heiteriai, dėl „Slipknot“ iš proto eina didžiulės gerbėjų minios visame pasaulyje. Šių 9 vyrukų grupės sėkmė tikrai niekur nedingo, jie šiuo metu vis dar yra vieni populiariausių ir geidžiamiausių muzikos festivaliuose, įvairiose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje.

Ilgai laukta diena - sausio 23-ioji - pagaliau išaušo, pirmą kartą į Lietuvą ir apskritai į Baltijos šalis sudrebinti žemės atvyko metalo sunkiasvorė (populiarumo atžvilgiu) amerikiečių grupė „Slipknot“. Pirmieji bilietai „meet & greet“ bei „early entry“ išpirkti per ypač trumpą laiką, kurių kaina svyravo nuo 150 iki 250 eurų, o likusieji buvo perkami ne ką prasčiau, pigiausias bilietas siekė apie 45 eurus. Į Vilnių pamatyti amerikiečių siaubo spektaklį susigundė atvykti ir didelis būrys latvių bei estų. Faktas, jog nemažai žmonių tiesiog negalėjo atsispirti tokiai pasitaikiusiai progai pamatyti gyvai anuomet buvusius savo dievukus „Slipknot“, kuriems vis dar jaučia užsilikusią nostalgiją nuo paauglystės laikų.

20-tą valandą savo pasirodymą pradėjo kaip apšildanti grupė amerikiečiai „Suicidal Tendencies“, kurie talkina „Slipknot“ Europiniame ture. Susirinkusi nutrūktagalvių minia greitai suskubo užsiimti vietas, jog pamatytų gyvai hardcore punk, funk metal atstovus, kurie pasirodo turi tikrai nemažai gerbėjų ir čia Lietuvoj, ar tarp mūsų kaimynų. Publika ne tik kratė galvas, šokinėjo, trypė, bet ir rėkė kartu su grupės vokalistu Mike Muir. Tačiau bendras vaizdas ganėtinai nuliūdino, sunku laikyti šiuos apšildančiuosius rimtu užtaisu prieš vakaro vinį, kas dar prieš koncertą atrodė realu, stogo nenurovė, žiovulys apėmė jau po pirmųjų kūrinių, apie skleidžiamą garsą iš viso nėra ką ir kalbėti. Jei „Suicidal Tendencies“ būtų atvažiavę prieš 15-20 metų, prisimenant „MTV“ laikus, kuomet ši ir kitos panašaus stiliaus grupės dominavo kiekvieno grojaraštyje, tuomet turbūt ir reaguotumėme priešingai, bet deja, čia ne klasika, o legendomis vadinti irgi nesiverčia liežuvis. Smagu bent tiek, kad patiems vyrukams iš Kalifornijos scenoje buvo viskas labai realu ir nurauta. Svarbu dalyvauti.

Laikas bėga bėga, kraujas verda, aplinkui latviai vos pastovi ant kojų, laukiame, pradeda jau ir bambėti vienas kitas latvis ar lietuvis, susimaišė broliai, nebesupanti kuris savas, o kuris ne. Bet kaip vėliau išgirsti iš Corey („Slipknot“ vokalisto) lūpų, jog čia mes visi esame ne tik draugai, bet ir šeima. Labai pamalonina širdį. Na, tokią frazę, deja, jis naudoja kone kiekviename koncerte, bent jau nuo tokių žodžių publika tampa audringesnė.

Grįžtant prie „Slipknot“ siaubo spektaklio pradžios, laukiant kol didelės raudonos užuolaidos atsidengs ir į sceną įšoks kaukėtasis devynetas, kuris kažkuria tai prasme surengs skerdynes, tačiau tuomet netikėtai užgroja David Bowie kūrinys „Ashes to ashes“. Nenuostabu, kad paleidžiamas šios muzikos ikonos kūrinys, kuri turėjo įtakos daugelio grupių ir atlikėjų kūrybai ar įvaizdžiui, o būtent, „Slipknot“ vieni iš tokių.

Galiausiai, po atiduotos pagarbos Bowie, atsidengia užuolaidos ir čia tuoj pat užverda kone tikriausias pragaras. Scenoje pasirodo visas devynetas, užėmę savo pozicijas, griaudint pirmiems kūriniams, sukeliami dvejopi jausmai. Vieniems jų siaubo filmus primenančios kaukės, ekrane rodomi šliaužiojantys įvairūs gyviai, pvz. lervos, besitaškantis kraujas, savęs kankinimas kelia šleikštulį, pasibaisėjimą, bet tikriesiems šios grupės gerbėjams, vadinamiems anglų k. maggots (vikšrai, lervos), tai tik šou dalis, kuri sustiprina tuomet laisvai besiliejančias emocijas.

„Slipknot“ Europoje pristato savo 5-ąjį studijinį albumą „.5: The Gray Chapter”, kuris buvo išleistas dar 2014 m. Nors iš šio albumo sugrojami tik keletas kūrinių: „Killpop“, „Skeptic“, „The Devil In I“. Didesnė duoklė visgi atiduota senesniems grupės hitams, kaip „Duality“, „Psychosocial“, „Dead Memories“, „Wait and Bleed“, „(sic)“, „Left Behind“, „Surfacing“, „Spit it Out“ ir kt. Žinoma, pasigesta kai kūrių grupės stiprių įrašų, kaip „Before I Forget“, „Vermillion“, bet ir be jų grupė sugrojusi 17 audringų kūrinių, nunešė publikai ne tik stogą bet ir jų pamatus.

Corey Taylor džiaugėsi publikos beprotiškumu, nors ne kartą tam padėjo ir jo raginimai, žodžiai susirinkusiems, jog jie yra pašėlusiai nuostabūs, ne kartą publiką vadino draugais ir šeima, bent keletą kartų pažadėjo sugrįžti ir atsiprašė, jog tai užtruko net 15 metų, būtent, tiek laiko praėjo nuo antrojo „Slipknot“ albumo „Iowa“ išleidimo.

Siaubo spektaklis trukęs daugiau nei pusantros valandos, įskaitant ir tas mini pertraukėles kas tris dainas, kuomet grupė palikdavo sceną skendint tamsoje. Na, suprantama, jog sunku pakelti tokį karštį po kaukėmis ir tarsi kibirais bėgantį prakaitą po visą kūną. Kiek rankšluosčių ir vandens buteliukų prireikia vieno pasirodymo metu, galima tik paspėliot, bet skaičius turbūt siekia triženklį. Devynetas atiduoda save tikrai visu 100 procentų, tiek energijos, tiek taškymosi, šokinėjimo, lakstymo, nusileidžia turbūt tik ponui Dave Gahan.

„Slipknot“ sukurtas kraują stingdantis vaizdas, šiurpą keliantis šou, melodingi ir audringi kūriniai, masyvios ir kaip transformeriai judančios mašinos, ant kurių taškomi būgnai, Corey manieringas vokalas, po visą sceną kaip viesulas skrajojantis grupės dj Sid, ir žinoma, pati publika, kuri prisideda prie Ajovos devyneto kuriamo spektaklio, dainuodami gerai žinomų kūrinių eilutes apie meilę, kančią, neviltį, savęs ieškojimą, kovą su savo vidiniais demonais, gyvenimo kryžkeles ar tiesiog kaip bepročiai lakstantys ratu su degančiu fakelu.

Daugelis, kuriems teko tą vakarą pabuvoti „Siemens“ arenoje pritars, jog tai buvo puiki 2016 m. pradžia koncertų atžvilgiu Lietuvoje, o patys „Slipknot“ – neabejotinai kietas Riešutas, kurio dar ilgai niekas nepralauš.

Koncerte lankėsi ir vertino Eligijus Zaburas, fotografavo Mantas Daleckis.



Sugroti kūriniai:

The Negative One
Disasterpiece
Eyeless
Skeptic
I Am Hated
Killpop
Dead Memories
Everything Ends
Psychosocial
Wait and Bleed
Duality
The Devil in I
Metabolic
(sic)

Encore:
Surfacing
Left Behind
Spit It Out