Muzikos festivalių pasirinkimas Lietuvoje, žinant šalies gyventojų skaičių, yra neįtikėtinas. Kartais atrodo, kad nėra nė vieno vasaros savaitgalio, kai nevyktų mažesnis ar didesnis tokio tipo muzikinis renginys. Tad kažkuo išsiskirti, esant šitokiai muzikos festivalių pasiūlai, regis, turėtų būti nelengva.

Pirmą kartą dienos šviesą išvydus šiuolaikinio roko ir metalo muzikos festivaliui „Velnio akmuo“ buvo galima tikėtis dar vieno niekuo neypatingo sunkiosios muzikos renginio, nors taip neįvyko ir tada. Tačiau didžiulis judėjimas į priekį, akivaizdus tobulėjimas ir pokyčiai šeštaisiais „Velnio akmens“ gyvavimo metais be jokių diskusijų leido festivaliui iškilti visa galva aukščiau tarp jo konkurentų Lietuvoje, nors taip, vietos tobulėjimui dar yra. Daugiau nei galima manyti iš prieš tai išsakytų pagyrų.

Keturias dienas tęsęsis festivalis ketvirtadienį prasidėjo spūstimis prie įėjimo. Socialiniame tinkle „Facebook“ organizatoriai teigė pirmąją festivalio dieną nesitikėję tokių spūsčių. Kai kurie lankytojai sakė bilietų zonoje pralaukę net pusantros valandos. Iš tiesų – buvo galima tikėtis, kad didžioji dalis žmonių į „Velnio akmenį“ išsiruoš penktadienį po darbų, bet galimas daiktas – jų planus pakoregavo ne pats geriausias sprendimas į ketvirtadienio programą įtraukti nemažai garsiausių viso renginio pavadinimų. Tų grupių, deja, pamatyti nepavyko tiems, kurie turi įtemptesnį grafiką arba griežtesnį darbdavį.

Didžiausi komplimentai organizatoriams keliauja už besiplečiantį maisto pasirinkimą. Ačiū dievui, „Velnio akmuo“ nuo pat pradžių nesilygino su tais renginiais, kur galima nusipirkti tik neaiškiai atrodančią rūkytą dešrelę su ne itin kruopščiai sumaltomis sausgyslėmis ir kitomis, apetito nekeliančiomis atliekomis, šalia kurios absoliučiai neišvaizdžiai guli visą dieną troškinti rauginti kopūstai, deja, labiau panašūs į košę. Ne, tuo „Velnio akmuo“ niekada nesitenkino. Bet štai, pirmą kartą festivalio istorijoje buvo galima išvysti „Meat Lovers Pub“ palapinę, kur burgerių (taip, kalbos mylėtojai, BURGERIŲ) mėgėjai, sakė, neliko nusivylę. Tradiciškai veikė ir „Baltų dramblių palapinė bei „Bebro blyninės“ vagonėlis, kur irgi valgyti galima. Žinoma, garsiųjų dešrelių buvo. Bet ačiū už pasirinkimo laisvę.

Dar negalima pamiršti pagyrų dėl gėrimų. Taip, kiekviename festivalyje nuolatos atsiranda tų, kurie visą renginį ir dar savaitę po to visiems skundžiasi, koks blogas ir brangus alus (o pakankamai pigus jis jiems nebūna niekada), tačiau galbūt šį kartą ledines širdis šiek tiek ištirpdė didesnis pasirinkimas, neapsiribojantis vien tik „Tauru“ ar kitu „tikrų vyrų alumi“. Nemėgstantiems alaus ar sidro jau nebe pirmus metus veikė kokteilių baras. Nebuvau ir per barzdą nevarvėjo, tačiau žmonės šneka, kad ir ten jiems patiko. Nevartojantiems alkoholio arba iš ryto – natūralios arbatos ir kava, tad vėl – ačiū už pasirinkimą.
Kad liaupsių nebūtų per daug, reiktų prieiti prie vieno svarbiausių dalykų muzikos festivalyje – muzikos. Kažkada „Velnio akmuo“ išsiskyrė muzikos pasiūla. Buvo galima išgirsti ne tik garsių pavadinimų. Buvo galima išgirsti įdomios muzikos, kurios šiais metais trūko. Ir jei, pavyzdžiui, lygintumėm 2012-ųjų ir 2014-ųjų grupes, tai pastarųjų metų sąraše buvo visiškas štilis.

Taip, už tai, kad pakvietė grupę neįtikėtinai gražiu pavadinimu – „Birth Of Joy“ – norisi nulenkti galvą iki pat žemės. Apie jų pasirodymą reiktų rašyti atskirą straipsnį, o gal net ir du, tačiau tokius, kvapą gniaužiančius koncertus, deja, šiame festivalyje galima skaičiuoti ant... Vienos rankos pirštų. Tarp jų – „Suma“, „Get Your Gun“, „Turbowolf“. Grojant pastariesiems arti scenos eiti buvo pavojinga, nes visi festivalio mažamečiai savo energiją liejo būtent ten. Greičiausiai „Shining“ taip pat būtų įėję į tą išrinktųjų sąrašą. Būtų, jei ne tas keistas pasirinkimas, nukelti juos į ketvirtadienio naktį. Žinoma, visų grupių pamatyti nuo pradžios iki galo ir nebuvo įmanoma, tačiau jei per pirmąsias penkiolika minučių pasirodymo norisi miegoti ir galvoji, kad šitai jau girdėjai tūkstantį kartų ir jau atmintinai žinai, kas bus toliau, laukti stebuklo nebereikia.

Jei bėgiojant tarp trijų scenų patinkančios muzikos rasti buvo įmanoma, tai rokotekoje, kuri anksčiau buvo viena smagiausių festivalio pasilinksminimo vietų, šį kartą grojo, regis, labiausiai šokiams netinkama muzika. Taip, „4-oji Scena“ visada būna gerai ir niekada blogai, tačiau jie taip pat grojo ketvirtadienį (dėl dievo meilės, kodėl?) Penktadienio ir šeštadienio naktimis šokti teko grojant Power arba Thrash metalui, kurį kartais pakeisdavo skystokas Glam rokas. Sakytum, skonio reikalas, bet ne – ne veltui esant geram orui naktinėjančių rokotekoje buvo mažiau nei įprastai.

Vis dėlto pabaigai norisi grįžti prie to, kas buvo gerai. Būtent šituo „Velnio akmuo“ labai skiriasi nuo panašios muzikos festivalių. Tai – intelektualios bei pramoginės veiklos pasiūla: futbolo ir tinklinio varžybos, protmūšis (už originaliausius dalyvių grupių pavadinimą apdovanočiau „Red Hot Chili kaimą“, „Ščiogolevaitę“ ir „Referendumą“), „masterclass“ su įvairiomis grupėmis ir atlikėjais, „MC Growl“ konkursas, paroda „Tikri norvegiško metalo koncertai“, naktinis kino teatras, kūrybinės dirbtuvės, įvairūs stalo (ir ne tik) žaidimai bei dar kur kas daugiau.

Viską susumavus – taip, tai nebuvo pačių geriausių grupių ir muzikos metai. Tačiau visa kita ne vienu žingsniu pasistūmėjo į priekį (padėka net už žymiai švaresnius tualetus). Kartais publika augina festivalį, bet „Velnio akmuo“ regis, augina tam tikrą publikos dalį ir ačiū jiems už tai. Nėra abejonės, kad tai – pats moderniausias bei plačiausio spektro sunkiosios muzikos festivalis Lietuvoje ir kol bent kol kas jam lygių čia vis dar nėra. Visa laimė, kad muzika – ne vienintelė festivalio sudedamoji dalis, nes kitaip tie žingsniai būtų ne į priekį, o atgal.

Lankėsi ir vertino Fausta Marija Leščiauskaitė

Festivalio akimirkos - fotografo Vytenio Jurevičiaus objektyve:

Extravaganza



Devlsy





Evil Invaders









Metal Messiah



Pergalė







Havok



Church of Misery



Tesa



Talbot





Obscure Sphinx



Inquisition











Turbowolf











Shining









Vader









Veiksmas už scenos ribų















































O kokius prisiminimus iš šio festivalio parsivežėte jūs?