Tada, kai kone visi po nosimi niūniavo amerikiečių „Future Islands“ dainą „Seasons (Waiting on You)“, šie į Lietuvą, deja, neužsuko. Šįkart mūsų nepamiršo ir balandį išleidę albumą „The Far Field“ sukvietė jo pasiklausyti į „Compensa“ koncertų salę. Gaila tik, kad ne tiek daug ir prisikvietė.

Pirmieji scenoje – amerikiečių grupės „Zack Mexico“ vaikinai. Gerai, kad eidama į koncertą paskubėjau, mat būčiau labai pasigailėjusi praleidusi tokį reginį. Iki tol negirdėti psichodelinio indie roko atstovai nustebino viskuo, kuo tik galėjo.

Pasirodymą pradėjo du grupės būgnininkai, kurių būgnų setai užėmė didžiąją dalį scenos ir atėmė didžiąją dalį dėmesio. Šiems įsivažiavus, į sceną po vieną atėjo dar trys grupės nariai. Nors jų muzika iki tol nebuvo girdėta, ji užvedė nuo pat pradžių. Kabinantys ritmai ir melodijos privertė visus ritmingai pamindžikuot ir papurtyt galvas. Nelabai girdėjosi, bet nelabai ir rūpėjo, ką ten dainavo vokalistas, nes dėmėsio centre buvo užkabinanti muzika ir be galo charizmatiški ir baisiai skirtingi grupės nariai. Tikriausiai daugiau nei pusę jų pasirodymo laiko pražiūrėjau į scenos centre hipnotizuojančius sinchronizuotus būgnininkų judesius. Turbūt todėl jų pasirodymo laikas taip greitai ir praėjo. Manau, apie „Zack Mexico“ dar išgirsime.

Scenai pratuštėjus, atsirado daug vietos trims „Future Islands“ vyriškiams, kurių ilgai laukti neteko. Kai jie užlipo į sceną, akys nukrypo į kiek šlubčiojantį grupės lyderį Samuelį Herringą, trumpai pagalvojau, jog tikriausiai laukia ramokas koncertas. Bet labiau klysti negalėjau. Ramuma truko kokią sekundę.

Nežinau, kaip apibūdinti tai, ką ant scenos rodė S. Herringas. Iš pradžių tai galėjo atrodyti kaip tiesiog įspūdingi surepetuoti judesiai. Bet po kurio laiko tapo aišku, kad tai kažkokia neregėta jėga, sklindanti iš jo vidaus. Raganiški ar net šamaniški judesiai, nežinia kaip besilankstančios kojos ir rankos, daužančios jo paties galvą ir krūtinę taip stipriai, kad nenustebčiau, jog po koncerto S. Herringas pasipuoštų ne viena mėlyne, išplėstos ir lakstančios akys – visa tai neleido žiūrėti niekur kitur, tik į jį. Atrodo, kad ir jis per koncertą spėjo kiekvienam į akis pažiūrėti ir persmelkti visą klausytojo kūną. O koncertui net neįpusėjus prakaitu permirkę lyderio marškiniai buvo tik vienas iš įrodymu, kiek energijos jis atiduoda publikai.

Tik po „Beauty of the Road“ ir „Ran“ nuskambėjus trečiajai dainai „A Dream of You and Me“ prisiminiau, jog reiktų žvilgelti, kas ten stovi už S. Herringo. O ten nelabai buvo į ką žiūrėti – scenos kairėje stovėjo itin rimtas klavišininkas Gerritas Welmersas, per vidurį – kartu su grupe turuojantis būgnininkas, o dešinėje – beveik nuobodžiaujantis gitaristas Williamas Cashionas. Po trumpos apžvalgos, mano žvilgsnis daugiau ten turbūt ir nebegrįžo – akys visą laiką sekė S. Herringą.

Nors „Future Islands“ kūryba labai išsiskirianti, o „Seasons (Waiting on You)“ ir „Ran“ – įsimenančios ir ausiai labai malonios dainos, vis dėlto ilgiau klausytis šių amerikiečių muzikos pabosta, dainos susilieja viena su kita. Taip beveik nutiko ir koncerte. Iš jo išėjus į atmintį nesugrįžta nei viena ypatingiau suskambėjusi daina. Net ir tos populiariausios pranyko panašios muzikos tėkmėje. Tačiau viską gelbėjo S. Herringas. Tik dėl jo koncertas neprailgo ir paliko daug gerų, net ir keistų prisiminimų.

Gaila, kad šįkart „Compensa“ buvo apytuštė. „Future Islands“ energijos būtų užtekę kiekvienam, o ir grupės daug neklausančiam jų surengtas reginys turėjo palikti neeilinį įspūdį. Net didžiausių žvaigždžių koncerte žiūrovas negauna iš atlikėjo tiek daug nuoširdumo, užsidegimo ir gyvybės, kiek ketvirtadienio vakarą atidavė „Future Islands“.

Renginyje lankėsi ir vertino Margarita Sargautytė.