Prabėgus vasaros festivaliams, nusinešusiems su savimi ne tik pažadus nebevalgyti po šeštos, eiti miegoti laiku, bet ir šiltus orus, sielas džiugino, kūnus šildė, dūšias gaivino tikrų tikriausia meno fiesta Vilniaus menų fabriko – „Loftas“ festivalis. Pastarasis jau aštuntąjį kartą vilniečius ir miesto svečius kvietė susiburti vienoje vietoje, kuri it transformeris transformavosi į septynias scenas, galeriją po dangumi ir daugybę specialių efektų, kurie apsėjo ir be Michael Bay fantazijos.


Tad apie viską detaliau.

Penktadienis, trylikta, beprasidedanti pilnatis, kaip ir dera šiai „maloningajai“ dienai, pasitinka labai „palankiai“: rudeniška dargana, pakilęs vėjas, lietus ir kiti pribumbasai, kad tik kuo prasčiau nuteiktų ilgai lauktam renginiui. Pasiekus „Loftą“ kojos jau šlapios, vėjas košia pro lig kiekvieną surastą landą, o mintyse ima suktis: „nu ir kokio velnio aš čia einu“. Atsakymą pateikia trys švytinčios galvos, kurios priminė šiųmetinį „Art Vilnius‘19“, o taip pat pasitikę muzikos garsai. Staiga išgirstu „Europavox“ scenoje dar neseniai grupių konkurse „Novus“ girdėtus unikaliosios jazztronikos skleidėjus – „Juzt“ ir jų futuristinės muzikos metamorfozes. Vėliau, pasistengus susivokti kur čia papuoliau, surandu būrelį žmonių susispietusių prie kažkokio garažo, užsuku vidun, o ten nostalgišką atmosferą kuria ne kas kitas, o Martin Wall, savo pasirodymu nubloškiantis susirinkusiuosius kažkur kitur, ten, kur gali vesti analogiškos muzikos kuriami pajautimai, atliepiantys praeities realijas, sutelkiantys dėmesį dabarčiai, o gal nukeldinantys į ateitį, kurioje, pasak, vienos iš menų fabriko „Lofto“ instaliacijos, mes visi esame buvę ir dar tikrai į ją sugrįšime.

Martin Wall minimalizmas scenoje, ramybė, ir tas neliūdna, o melancholiška, nelinksma, o gražu įspūdis, kažkiek priminė akustinį Jono Narbuto a.k.a. „Kabloonak“ pasirodymą, regėtą „Tilto namų festivalyje“. Smagu matyti, kad yra ir daugiau atlikėjų, kuriančių tą melancholiškai romantišką atmosferą, papildančią lietuviškosios muzikos laukus.

Dar tebevykstant Martin Wall pasirodymui, didžioji dalis klausytojų pasišalina ir ramybės papildytas dūšias, ketini papildyti ukrainietiškos energijos doze, kurią „Europavox“ scenoje skleidė rap, hip-hop atlikėja Alyona Alyona, o taip pat visai šalimais jau pasibaigus Martin Wall pasirodymui, savąjį šou pradėjo žavingieji „Egomašina“ vyrukai. Septintojo dešimtmečio dvasios reinkarnuotojai, senų elektronikos prietaisų prikėlėjai kiek kitokiam naujam gyvenimui privertė pajudėti, jau gal truputį sušalusius klausytojus. Kol pastarieji trypė, cypė, strikinėjo, skubu išgirsti, kaip gi sekasi ukrainiečių reperei.

Pakylėta jaunųjų egomašiniečių, imu dairytis į pilnaties apšviestas sienas, mintindama kas per stebuklai dedasi techno stage nuo „Europavox“ scenos ataidi Alyona, Alyona balsas, o minia jump up‘ina, kad nejučiu atmintyje ima skambėti eilutės „jump up if you feeling good, jump up if you feel alright, jump if you feeling good, everybody get down tonight“. Aplanko jausmas, kad kažkas surengė vakarėlį, bet tavęs nepakvietė, o tau netikėtai atėjus, visi išsiskirsto, oh well, ką padarysi, kad ir kaip bebūtų gaila, vienu metu kelių scenų nelabai aplankysi.

Bene ryškiausiai pirmąją festivalio dieną sužibo „Iris Gold“, kuri it vėjurkas savo nežabota energija, betarpišku atvirumu („When I say pussy, you say power. Pussy, power, pussy, power.“ next level Who run the world? Girls) staigiai įsisuko saulėgrąžų scenoje. Ech... saulėgrąžos... Jas išvydus iškart sugrįžta mintys apie vasarą ir jai nešąlantys pirštai ar kartkartėmis užklupęs šalto vėjo gūsis, taip ir galvotum, jog ji vis dar su mumis.

Pasibaigus debiutinio „Planet Cool“ albumo autorių pasirodymui ir įsiamžinus kartu su grupe bendrai nuotraukai dar pasiklausau čekų multiinstrumentalisų „Floex & Tom Hodge“, o tada smalsumas nugali ir pasuku techno stage kryptimi, kurios durys raudonuoja taip, tarsi leistumeisi į patį pragarą, tik vietoje belzebubo jame išgirsti, o vėliau ir išvysti „Less feeling“ kuriamą melodiją.

Tuo tarpu „Europavox“ scenoje nutupia „KAnDIs“, ta, kuriai ploji, o ne ta, kurią nori užploti negyvai (medinis bajeris). Visada smagu matyti Algirdą Kaušpėdą ir Viktorą Diawarą scenoje, toks jausmas lyg sėdėtum sukryžiavęs kojas ant žemės ir veidą pasirėmęs abiem rankomis atidžiai klausytum seno išminčiaus, porinančio gyvenimo tiesas.

Pasisėmus „gyvenimiškos išminties“, lendame į main stage, kuriame sušalusius kūnus išjudino „Solo Ansamblis“. Estetiškieji elektroninės muzikos kerėtojai, šviesų ir dūmų burtininkai, surengė įspūdingą šou, po kurio estafetę perėmė elektroninės muzikos dievukų duetas – „Modeselektor“, kurie kai kuriuos klausytojus privertė naujai įvertinti elektroninės muzikos subtilybės, o tame tarpe iš naujo patirti jos keliamas emocijas.

Ištvermingiausieji pirmosios „Lofto festivalio“ dienos main stage‘o programą užbaigė su „Surgeon“, Anastasia Kristensen, na o tikri technoloveriai, galėjo tūsinti iki pat ryto, jei tik valios ir energijos turėjo.

Antrajai dienai jau ne tik aš, bet ir žiūrovai susirinko kur kas geriau pasiruošę. Ašarą nubraukus ir galiausiai susitaikius su mintimi, kad vasara jau baigėsi, publikos gretos susidarė iš šiltų striukų, storų šalikų, patogių batų ir juose esančių klausytojų. Antrosios festivalio dienos programą pradėjo braliukai latviai „Laika Suns“, vėliau „Europavox“ scenoje estafetę perima „Them Moose Rush“, „Run Sofa“, kol galiausiai sustojame ties keistu raidžių dariniu „MNNQNS“ ir po jais slypinčia trankiaisiais prancūzais, tiesiogine to žodžio prasme įšokančiais tau į širdį, ar ne tiek širdį, kiek į gerbėjų gretas ir galimai į jų grojaraščius.

Vienas iš įdomesnių šių metų festivalio atradimų buvo poetiškųjų lietuvaičių grupė, įsimintinu pavadinimu – „Kedrostubùras“. „Sveiki, kviečiame kartu pašokti, kartu patyvuliuoti“, – paragina grupė susirinkusiuosius.

Tyvuliuoti, tai tyvuliuoti, o kartu ir ironizuoti, na ar bent jau taip jaustis, kai išgirsti tokius dainos žodžius „Ištirpai, nulinkai ir pragiedrėjai. Šiluma...“. Aha, šiluma, 11 laipsnių, žavu. Na, bet išjungus sarkazmą, išties pradžiugina šios grupės atradimas, tiesa, nemažai daliai susirinkusiųjų ji nebuvo atradimas. Nepaisant to, kad grupė gyvuoja vos dvejus metus, bet pasirodymo metu ne kartą teko išvysti kartu dainuojančius gerbėjus, taipogi nuolat šūkaujančius grupės narių vardus ir prašančius juos nusirengti. Ar kedrostubùriečiai išpildė taip dažnai kartojamą prašymą? Neteko pamatyti, nes skubėjau paklausyti freaks‘ų.

„Mes „Lofte“ paskutinį kartą grojome prieš 51 savaitę, pristatinėdami albumą, kaip gera sugrįžti, - pasidžiaugia Justinas kartu su „Freaks On Floor“ atliekdamas grupės vizitine kortele tapusius kūrinius, kaip kad: „Hold On To Me“, „Star“, „Feelings‘, „Evil Twin“, „Those Where The Days“ ir kitus, primenančius, kodėl šio kolektyvo negalima nemylėti.

„Freaks On Floor“ nulipus nuo scenos, jos prieangis sutankėja, o klausytojų gretos vis labiau pasipildo. Nenuostabu, juk neužilgo scenoje pasirodė fenomenalieji Sankt Peterburgo muzikantai – „Shortparis“.

Šios grupės pristatinėti nereikia, ji jau gerai pažįstama lietuvaičiams. Dar visai neseniai, juos buvo galima išvysti Anykščiuose vykusiame „Devilstone“ festivalyje, o dabar jie ir vėl Vilniuje. Susidomėjimas didžiulis, kur tik užmato akys, vien žiūrovai, nematyti kur jų gretos ima retėti. Tai bene labiausiai užhipnotizavęs pasirodymas viso festivalio metu (taip, taip, skonio reikalas, galima ginčytis, na bet skonyje draugų nėra, tad neverta aušinti burnos). Su lig pirmuoju akordu, neįmanoma atitraukti akių nuo „Shortparis“ frontmeno Nikolajaus Komiagino. Teigti, kad jo balsas užhipnotizavo, būtų pernelyg banalu, tačiau profesionalus, plastiškas pasirodymas nepaliko abejingų. Toks jausmas, lyg būtum atsidūręs ne koncerte, o kažkokiame performanse, stebėtum mimą, baletmeisterį, kuris retsykiais ir padainuotų. Nikolajaus judesių ar Oprah Winfrey‘iškų rankos mostų (iš serijos: „you get a car“ and „you get a car“ and „you get a car“) galėtų pavydėti ne tik David Gahan, Mick Jagger ar Jean-Claude Van Damme (tikrai taip ir jis, tik prisiminkite jo sexy movies iš 1989 m. filmo „Kickboxer“), bet ir pati Rusijos baleto legenda Michailas Baryšnikovas.

Užsihipnotizavus ir tam tikrai nesipriešinus, leidžiame įvykiams tekėti sava vaga, o ta vaga ima ir įteka į main stage, kurios programą atidaro ypatingai jaunosios kartos mėgstamas alternatyvos atstovas „ Ba.“.

„Sveiki visi, jau aštuntąjį kartą groju „Lofto festivalyje“ ir turiu pripažinti, kad jis mane vis dar nustebina“ – nuaidi Beno žodžiai, vis dar užsihipnotizavusiai publikai. Daug garso ir dar daugiau šviesų. Beklausant „Ba.“ negali atsistebėti, kiek daug talento telpa tokiame jauname kūne, smagu tikėtis, kiek dar daug iš jo galima sulaukti su lig kiekvienais metais.

Antra diena be miego, daro savo, karts nuo karto pasisukinėjus į kaimynus pastebiu, kaip jie vis dažniau ima žiovauti, o ir pačiai bestebint pasirodymą imu jausti, kaip po truputį pradeda merktis akys, tad vienu metu pradeda atrodyti, kad „Ba.“ koncertuoja ne žmonėms, o kažkokiai galvų armijai, individų nebesimato, jie pranyksta žalio rūko jūroje.

„Ačiū „Loftui“, ačiū Jums visiems. Ačiū, kad galiu gyventi savo svajonėje“ – nuskamba nuoširdūs Beno žodžiai, skatinantys susimąstyti, ar mes patys gyvename savo svajonėje, o jeigu ne, kas trukdo tai padaryti? Juk turime vos vieną gyvenimą, tad reikia stengtis jį nugyventi taip, kad nebūtų jokių nuoskaudų, kad kažko nepadarei, nors norėjai.

„Paklausom dviejų dainų ir einam?“, – nutraukia egzistencialistinius samprotavimus šalimais išgirstas pokalbis tarp dviejų merginų ir vienos iš jų klausimas kitai.

„Aha, galim, girdėjau didžiulį ažiotažą apie juos“, – atsako pastaroji ir atidžiai ima stebėti sceną.

Ažiotažas? Na, įdomu koks gi galėtų būti tasai ažiotažas, sugrįžtu į realybę po egzistencialistinių klajonių rūkų jūromis ir imu laukti jaunųjų britų. „Ba.“ nulipus nuo scenos, neilgai trukus jų vietoje išdygsta energetinis vulkanas pavadinimu –„Shame“.

Oh, shame, shame We know your name. Suskambus vos pirmosios dainos akordams, nespėji susisgribti, o žiūrėk vokalistas, jau crowdsurfina, gitaristas primena Angus Young ir skrajojančios nindzės miksą arba vieną iš filmo „Yamakasi“ personažų. Neilgai trukus, žiūrėk Charlie Steen prasisegioja marškinius ir atmosfera įkaista, kurią dar labiau užkaitina gaivališkas post punk, alternative rock skambesys.

Vakaras pasibaigė? Tikrai ne. Tų, kurių energijos stulpelis ne tik, kad nesumažėjo, bet ir pasipildė, laukė „Direktorius“, „Moon Disco“, „Calli“, „Rheeno B2B Chen“ arba namuose kantriai laukianti ir visada be galo pasiilgusi lova.

Vasaros festivalių sezonas užbaigtas, sveiki sugrįžę į miestą!

Festivalio nuotraukų galerijas rasite čia.


Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian