Neįprastai malonus lapkričio 12-osios vakaras kvietė žmones atsikvėpti. Vienus masino barai, kitus - skandinavų techno muzikos milžinų „Gus Gus“ pasirodymas „Teatro arenoje“. Na, o nostalgiją hipiškiems laikams jaučiantiems vilniečiams ir miesto svečiams buvo suteikta galimybė grįžti beveik 5 dekadas atgal, į Janis Joplin ir grupės „The Doors“ karaliavimo laikus. Ne, Vilniuje neišdygo jokia gigantiška laiko mašina, su sudėtingais sraigteliais, švieselėmis ir su pasišiaušusiu mokslininku stovinčiu ir viskam diriguojančiu šalimais, to neprireikė. Visa tai atstojo šį sykį itin romantiškai nusiteikęs „New York“ muzikinis teatras ir jame pasirodęs atlikėjų projektas „Tribute to Janis Joplin & The Doors“.

Reikia pasakyti buvo neįprasta matyti tokį „New York“, kuriame nebuvo minios žmonių ir tų įkyriųjų besistengiančių pralysti į patį priekį, nebūta ir telkšančių alaus balų po (ne)nusisekusio „pogo“. Lapkričio 12-osios vakarą jis tapo reminiscencijos vieta, su solidžiai paruošta individualia erdve. Duoklė organizatoriams – puikiai padirbėjo.

Koncerto pradžia. Į sceną įžengia Milda Martinkėnaitė (Mild Blue) tą vakarą tapusi Janis Joplin, bei „The Doors“ grupė (kol kas be vokalisto „Jim Morrison“ – Tomo Leliugos): Naglis Navakas (gitara), Vladislavas Navakas (bosinė gitara), Edgaras Sabilo (klavišiniai) ir Bernardas Tomaševič (būgnai). Pirmoji koncerto dalis buvo skirta Janis Joplin programai, tad skambėjo jos geriausieji hitai, tokie kaip: „To love somebody“, „Cry baby“, „Piece of my heart“, „Summertime“, „Maybe“, „Kozmic blues“ ir kiti. Buvo smagu gyvai klausytis šios fenomenalios dainininkės kūrybos, tačiau visgi nelikau iki galo sužavėta. Nors ir Mildos vokalo galimybės išties puikios (tai nėra stebėtina žinant jos pasirodymus projekte „Lietuvos balsas“ ar užsienyje nuskintus laurus tokiuose vykusiuose konkursuose kaip: „Pirogovsky Rassvet“, „Amber star“, „Morskoj uzel“ na ir šiemet vykusiame „Slavianskij bazar“), tačiau jos pasirodyme trūko ugnelės, kurios nestokojo Janis, galbūt tai buvo viena iš priežasčių, kodėl ir taip negausiai susirinkusi publika skendėjo savotiškoje letargo būsenoje, iš kurios niekaip nesisekė jos pabudinti. Bendravimas su publika buvo silpnas ir dirbtinas, trūko nuoširdumo. Galbūt kaltas jaudulys, kurį sakėsi jaučianti, na bet nepaisant to, verta pagyrimo pati iniciatyvą prisiminti šią liūdno likimo atlikėją ir iš naujo pateikti jos geriausius kūrinius su nepriekaištingo vokalo savininkės pastangomis. Janis Japlin būtų jai dėkinga už tai.

Pirmajai daliai pasibaigus, atėjo laikas antrajai. Po pertraukos, „The Doors“ su Jim Morrison priešakyje – Tomu Leliuga, grįžo į sceną ir iškalbingai pradėjo savo pasirodymą su daina „Hello, I love you“. Tomo pasirodymas buvo atgaiva publikai, kuri su kiekviena daina darėsi vis aktyvesnė. Tomas su grupe atliko garsiausius „The Doors“ kūrinius, kai kuriems iš jų suteikė istorinio sakralumo, trumpai nupasakojant jų kilmės istorijas, iš jų tokie: „Love me two times“, „Love street“, „People are strange“, „Light my fire“, „L.A. woman“, „Break on through (To the other side)“ (per šią dainą atlikėjas tiek įsisiautėjo, kad publikai jau buvo per sunku neužsikrėsti tuo pačiu) ir kt. Suskambus pirmiesiems „Riders on the storm“ visiems (ne)užsislaptinusiems „geimeriams“ sukilo svaigūs „Need for speed“ trasų prisiminimai, kurie klausydamiesi šios dainos remikso ją mėgo net nežinodami, jog tai „The Doors“ kūrinys.

Koncerto akimirka. [Nuotr. autorius - Tomas Jedzevičius]

Vakaras pasibaigė su tam tinkamiausiu „The Doors“ kūriniu „The End“, kuris savo ramumu leido atlikėjui su grupe, bei žiūrovams atsipūsti po siautulingo pasirodymo. Skirtingai nei pirmajai, šiai daliai negalėčiau pasakyti nieko blogo. Tomas Leliuga puikiai įkūnijo Jim Morrison tiek vokalo galimybėmis, tiek uždegančiu pasirodymu, tiek aktyviu ir nuoširdžiu bendravimu su jau pabudusia publika. Jo pasirinkta didaktinė misija, nušviesti „The Doors“ vokalisto kūrybinės minties peripetijas, pasiteisino visu šimtu procentų. Po jų pasirodymo publika išėjo nešina ne tik gera nuotaika, bet ir naujomis arba atsinaujinusiomis žiniomis apie legendinę, vieną iš roko pionierių grupę „The Doors“.

Šis muzikinis projektas ir jo pasirodymas teikia džiugią viltį, jog tokie atlikėjai, kaip Janis Joplin ar Jim Morrison nelieka užmarštyje net ir praėjus kelioms dešimtims po jų pasitraukimo iš didžiosios scenos. Belieka palinkėti, kad tokių iniciatyvų nepritruktų ir kad jų sėkmė neapleistų.

Koncerte lankėsi ir vertino Rūta Paitian