Trečiasis vasario šeštadienis ir trečiasis vakaras „Artistuose“ vyksta ypatingą ir labai svarbią visai Lietuvai dieną – vasario 16-ąją. Nors jokios šventinės atmosferos nebuvo, dar prieš visų grupių pasirodymus paaiškėjo, kad atranka neapsieis be staigmenų: viena iš dalyvių – grupė „Red Carpet Disaster“ – paskutinę akimirką nusprendė pasitraukti ir nedalyvauti atrankoje. Tiesa, dėl to konkursas nenukentėjo, nes rengėjai netruko surasti kolektyvą, mielai sutikusį užimti groti atsisakiusios grupės vietą – tai kartu su „Red Carpet Disaster“ repetuojanti ir labai panašią muziką kurianti „Chasing The Rise“.

Po to, kai praėjusią savaitę vedėjas tapo tikru vakaro akibrokštu, organizatoriai nusprendė neberizikuoti ir jo nebekviesti. Vietoj to vakaro dalyvius pristatyti pavesta garso režisieriui Linui, kuris, beje, puikiai susitvarkė su naujomis pareigomis.




Paskelbus pradžią, pirmieji į sceną žengė screamo stilių su elektronikos priemaišomis atstovaujantys vilniečiai „Such an Adorable Threat“, kurių pasirodymas kėlė intrigą jau vien pamačius tai, kokius, atrodytų, visiškai nieko bendro tarpusavyje neturinčius stilius ši grupė bandys suderinti. Deja, išskyrus neįtikėtiną energiją demonstravusį vokalistą, kuriam netgi nebeužteko vietos ant scenos ir kuris taip idealiai įsijautė į savo vaidmenį bei gyveno atliekama muzika, kad tuo buvo tiesiog neįmanoma nesižavėti, jau po poros pirmųjų dainų teko smarkiai nusivilti. Elektronika nedaug tegelbėjo, kadangi jos beveik nesigirdėjo, o visa kita tebuvo ganėtinai vienodas, varginantis ir ne itin originalus kaukimas. Be to, tokio stiliaus muziką grojančiam kolektyvui tiesiog verkiant reikia būgnininko, nes dainose akivaizdžiai trūko jėgos. Prijungus būgnus, labiau išplėtojus elektronikos vaidmenį kūryboje (kuris, beje, galėtų „Such an Adorable Threat“ skiriamuoju ženklu ir padėtų susikurti savo veidą pakankamai vienodoje ir perpildytoje screamo scenoje), šiek tiek paįvairinus melodijas (kuriose yra potencialo, tik jis kažkodėl neplėtojamas) ir vietoj nenutrūkstamo rėkimo, kuomet klausytojas negali suprasti nei vieno teksto žodžio (taip tarytum savanoriškai atsisakoma dar vieno, netgi labai svarbaus, bet kokios muzikos komponento) įtraukti nors šiek tiek dainavimo. Beveik neabejoju, kad screamo kolektyvas tikrai turi ką papasakoti savo tekstais, bet kažin kodėl to nedaro. Vietos tobulėti apstu ir jei „Such an Adorable Threat“ pabandys išnaudoti visas geriausias savo savybes, nebijos klysti darydami kažką savito, o ne kopijuodami šimtus kitų, ir nueis savo keliu, po keleto metų galbūt galėsime pasigirti aukšto lygio screamo muzikantais.

Chasing the Rise. [Grupės nuotr.]

Antrieji pasirodę „Chasing the Rise“ susirinkusiems klausytojams taip pat nežadėjo sukurti ramybės oazės ir nuo pat pirmųjų dainos akordų įjungė aukščiausią metalcore pavarą. Kadangi stilistika „Chasing the Rise“ neitin skyrėsi nuo „Such an Adorable Threat“, savaime peršasi noras lyginti skirtingas šių grupių pasirodymų detales. Visų pirma, „Chasing the Rise“ atrodė kur kas labiau susigrojusi ir žymiai originalesnė. Jų dainų kompozicijos atrodė išbaigtesnės, o labai neblogai grojęs būgnininkas padarė pasirodymą dar spalvingesnį. Didelį įspūdį paliko ir šiltas „Chasing the Rise“ bendravimas su būreliu ištikimų fanų, atvykusių juos aktyviai palaikyti. Kone po kiekvienos dainos vokalistas susidauždavo rankomis su kiekvienu palaikymo komandos nariu, o vieno iš paskutinių kūrinių metu netgi dainavo su tipinio amerikiečių reperio stiliumi apsirengusio vaikino kepure. Jei grupės nariai išlaikys gebėjimą būdami ant scenos bendrauti su gerbėjais ir toliau nesužvaigždėti, tai bus didžiulis „Chasing the Rise“ privalumas. Kita vertus, taisytinų dalykų taip pat nemažai. Jei „Such an Adorable Threat“ verti pačių geriausių žodžių už sceninę laikyseną, tai „Chasing the Rise“ ties tuo reikėtų gerokai padirbėti. Panašu, kad išmoktas vienas judesys ir netgi jaučiamas šioks toks nejaukumas viduje turint jūras energijos, bet niekaip nesugalvojant, kaip ją originaliau ir įtaigiau išlieti. Tai sukelia tam tikro netikrumo, farso pojūtį. Be to, kaip ir pirmosios grupės pasirodyme, taip ir čia, beveik visiškai nebuvo dainavimo. Aiškiausiai tai atspindėjo, kai grupei paskelbus, jog dabar atliks lietuvišką dainą, po maždaug pusės dainos suvoki, jog šiaip net nesugebėtum atskirti ar dainuojama angliškai, ar lietuviškai, ar, galų gale, nors ir kinietiškai. Visa laimė, kad prieš paskutinį kūrinį vokalistas susiprato trumpai papasakoti, apie ką ruošiasi dainuoti, todėl galima buvo susidaryti bent šiokį tokį įspūdį apie grupės dainų tekstų temas. Bet nejaugi šiuolaikinėje muzikos scenoje tekstai niekam neberūpi ir svarbiausia, kas galingiau rėkia? Kažkodėl būtent toks įspūdis susidaro klausantis pirmų dviejų kolektyvų. Juk net ir pasauliniai metalcore, deathcore, screamo grandai užsiima ne vien nuolatiniu rėkimu, bet ir dainavimu.

Pertrauka. [Grupės nuotr.]

Simboliška, kad trečioji vakaro grupė pasivadino „Pertrauka“. Jų grojami kūriniai išties buvo visiškai kitoks, gaivesnis, oro gūsis po dviejų grubios ir agresyvios muzikos kolektyvų. Apie pusvalandį trukusio pasirodymo metu grupės nariai jautėsi šiek tiek nejaukiai (beje, jie ir patys tai pripažino, motyvuodami savo drovumą svetimo miesto faktoriumi) ir tai, be abejo, buvo ryškus trūkumas, kadangi užsidegimo kai kur labai trūko. Tačiau visa kita buvo puiku. „Pertrauką“ galima pagirti jau vien todėl, kad šiais globalizacijos stiprėjimo laikais, kai visiems įprasta dainuoti angliškai, nesidrovima kurti lietuviškai ir akcentuoti savo šaknis. Buvo smagu iš grupės vokalisto lūpų išgirsti pasveikinimą vasario 16–osios proga, nepaisant to, kad iš minios atskriejo keletas nepalankių replikų. Nors kai kas grupę kaltino nuobodumu, senųjų Lietuvos grandų „Hiperbolės“ kopijavimu ir originalumo trūkumu, man asmeniškai „Pertrauka“ buvo pati originaliausia grupė trečiojoje atrankoje. Juk yra skirtumas, ar groji kažką panašaus į vieną legendinę tautos pasididžiavimu tapusią grupę, ar kopijuoji šimtus vienodų užsienio kolektyvų. „Pertrauka“ ne tik grojo nuoširdžiai, bet ir akivaizdžiai labai daug dėmesio skyrė dainų tekstams. Vienuose jų atsispindėjo taikli ironija, kituose – prasmė ir vis labiau nykstantis patriotiškumas. Reikėtų paminėti ir labai profesionalius grupės muzikantus, ypač gitaristą Julių, atlikusį ne vieną gerą gitaros solo. Neatsilikti stengėsi ir bosistas, o būgnininkas vieno kūrinio metu netgi paliko savo vietą ir išėjo į priekį pasiėmęs perkusinį djembe būgną, kuriuo sugrojo trumpą solo partiją. Negalima užmiršti ir vokalisto, kiekvienos dainos metu spinduliavusio puikią nuotaiką ir optimizmą. Tokių grupių kaip „Pertrauka“ šiais laikais labai trūksta ir labai tikiuosi, kad greitu laiku nariai nuspręs dar rimčiau užsiimti savo veikla. Be abejo, tarptautiniame kontekste jie greičiausiai netaps žinomi ir populiarūs, bet Lietuvoje tai gali būti šviesus ir naujoviškas pop/alternatyviojo roko spindulys.

Visiems pasirodžius ir padarius trumpą dešimties minučių pertrauką komisijai, kurią šį kartą be manęs sudarė „Classic Rock FM“ atstovė Birutė ir renginių (tarp jų ir neseniai praūžusio „Norden Wave“) organizatorius Rolandas, teko nuspręsti, kuris kolektyvas verčiausias keliauti į pusfinalį. Rezultatų paskelbimas neapsiėjo be visą vakarą paįvairinusių ir niekaip kritikos nesugebančių priimti „Chasing the Rise“ gerbėjos komentarų, kuri, pradžioje teigė, kad „Bullet For My Valentine“ nėra metalcore grupė (nors tai vienas iš trijų pagrindinių jų grojamos muzikos žanrų), o vėliau mestelėjo dar vieną perliuką, kad, pasirodo, metalcore bruožų yra visur. Praneškit, kai kas nors jų atrasite tokių grupių kaip Halestorm, Rammstein, Within Temptation, Nightwish, Alter Bridge, Morning Parade, Veer Union, Mayfield Four, The Foreshadowing ar, galiausiai, tų pačių Moonspell kūryboje (ir dar tarp šimtų nepaminėtų). Būsiu dėkingas.

Nors du iš trijų komisijos narių geriausiai įvertino grupę „Pertrauka“, susumavus bendrus balus minimalia vieno taško persvara pergalę iškovojo „Chasing the Rise“. „Such an Adorable Threat“ šį kartą buvo priversti tenkintis trečiąja vieta. Taigi, sveikiname trečiuosius pusfinalio dalyvius ir linkime sėkmės tolesniuose etapuose.

"Artistų artistas": 1-asis atrankos etapas
"Artistų artistas": 2-asis atrankos etapas

Vilius Andrulionis