Nors Tomas Sinickis po kiekvieno koncerto sako, kad likimas jam siunčia ženklus, kad koncertuoti ir leisti muziką jau gana, lapkričio 17-ąją jis ir vėl užlipo ant klubo „Legendos“ scenos, pristatydamas naująjį mini albumą „Vilnius“. Kaip visada – prieš koncertą susirgęs, kiek pakimęs, besiskundžiantis, kad dainuoti sunku, tačiau spinduliuojantis energija, charizma ir neįtikėtinu sugebėjimu valdyti publiką nepriklausomai nuo sveikatos būklės.

„Legendos“, kaip visada – perpildytos. Nepaisant nemenkos kainos už bilietus (stovimi bilietai prieš koncertą kainavo trisdešimt eurų), lankomumas buvo puikus ir nuteikė teigiamai – žmonės atrodė pasiilgę Tomo ir jo koncertų nepaisant to, kad paskutinis jo pasirodymas „Legendose“ buvo prieš mažiau nei metus. Įvairaus amžiaus lankytojai buvo pasipuošę penktadienio ryte išleistais „Kaltas gerumas“ ir „Vilnius“ džemperiais ir marškinėliais – juos buvo galima įsigyti renginio vietoje ir Tomo internetinėje svetainėje. O į sceną žengęs Tomas jau po kelių dainų suskubo paaiškinti už ką gi koncerto lankytojai susimokėjo, mostelėdamas ranka į nedidelį orkestrą sau už nugaros – pučiamieji, smuikai, violančelė, būgnai, dvi gitaros, pritariamasis vokalas – žmonių ant scenos buvo daug ir visi jie savo darbą atliko profesionaliai ir nuostabiai – esu tikra, kad su pilnu orkestru Tomas skambėtų iš viso pritrenkiančiai, o ir nuojauta kužda, kad kažko dar rimtesnio ir didingesnio galime sulaukti ateityje.

Gerbėjams Tomas buvo paruošęs solidų septyniolikos dainų pasirodymą, tačiau sudainavo jis netgi dvidešimt vieną, grįždamas netgi dviems pakartojimams. Buvo galima išgirsti, anot jo, „dainą dėl kurios visi čia ir atėjote“ – naujai suskambusią, tačiau senokai parašytą odę mylimam miestui „Vilnius“, praeito albumo hitus „Mylimas vyras ir sūnus“, „Lūkesčiai ir pasiekimai“, „Rimtas sutrikimas“, „Juokas pro ašaras“. Taip pat skambėjo ir senos, dar „Gravel“ laikų dainos – „Foreign Policy“, „Why not produce a child“, „I‘ll burn your house on Sunday morning“. Trečią kartą į sceną jis žengė jau su „baro marškiniais“, sakydamas kad nebeturi ką groti, o ir yra persirengęs ėjimui gerti. Vis dėlto, gerbėjus jis nudžiugino dar dvejomis dainomis, viena iš jų – ekscentriškoji, net pačiam Tomui šypseną kelianti „Touch of happiness“, kurios labai reikalavo klausytojai, paklausti ką gi nori išgirsti.

Nors koncertas menkai kuo skyrėsi nuo paskutiniojo, vis dėlto paklausta ar eičiau vėl, atsakau tvirtą „taip“. Tomas yra kokybiškas atlikėjas, kuris prižiūri, kad viskas būtų atlikta tobulai ir tikrai ne atmestinai – paruošęs solidžią programą klausytojus linksmina bene dvi valandas, išeidamas į sceną pakartojimams net tada, kai atrodo, kad to tikėtis nebeverta. Jam nereikia nei projekcijų, nei dekoracijų, nei dizainerio kurtų kostiumų, kad dvi valandas jaustumeis praleidęs absoliučiai puikiai. Ir norėtum pakartot.

Renginyje lankėsi ir vertino Patricija Tilvikaitė,