Galima būtų pradėti nuo plejados epitetų ar panegirikos „The Tiger Lillies“ adresu, bet nieko naujo jau nebepasakytume. Skandalingieji kabareto atstovai? Taip. Teatrališkasis ir ekscentriškasis britų trio? Taip. Ir kas iš to? Nieko, klišės ir tiek, todėl nevarginsime plunksnos, tiksliau klaviatūros mygtukų, ir stversimės esmės.

Keliais vingiais, it saulėje susiraitęs žaltys, nusidriekusi žmonių eilė prie Kongresų rūmų suglumino. Moteriškas balsas eilėje šūkteli, kad eilės, kaip prie duonos. Žvilgtelėjus į ją bei atsižvelgiant į balso tembrą – būta jaunos merginos, kuri greičiausiai niekada nestovėjo eilėse nei prie duonos, nei prie kokių dešrelių. Vis tik maisto produktų ir eilių tarpusavio ryšis mūsuose gajus. Taigi, išvydęs eilę galvojau, kad teks kokį pusvalandį prastoviniuoti lauke, bet laimei viskas judėjo labai greitai ir už keliolikos minučių jau sėdėjau savo vietoje. Aplodismentai sparčiai dirbusiam personalui!

Savo interviu „The Tiger Lillies“ nariai yra minėję, kad į jų koncertus susirenkančią publiką neįmanoma apibrėžti amžiaus ar socialinės padėties kriterijais. Neabejotinas to įrodymas buvo birželio 8-osios vakaras. Stebint Kongresų rūmuose susirinkusią publiką, į akis krito ne tik skirtingus muzikinius žanrus atstovaujantys gerai žinomi Lietuvoje muzikos pasaulio žmones, bet ir kostiumuoti dėdės su damomis ar, sakykime, kasdieniu miestietišku garderobu pasidabinęs jaunimas. O jauniausią ir vyriausią lankytoją skiria nemažiau kaip kelių dešimčių metų amžiaus skirtumas. Šios britų trijulės sugebėjimas sutraukti tokią įvairialypę auditoriją, be abejonės, žavi.

Abrakadabra ir šviesos prigesta, paskutinieji klausytojai dar neradę savo vietų bando kuo skubiau tai padaryti, o scenoje jau „The Tiger Lillies“. Jokios didybės, kuklus apšvietimas, dūmai ir trys žmogystos scenoje. Susirinkusieji britų trijulę sutiko itin šiltai. Aidėjo šūksniai ir plojimai, atrodo, kad atvyko seni pažįstami. Jauki atmosfera tvyrojo visą vakarą. Gausūs aplodismentai lydėjo kiekvieną „The Tiger Lillies“ kūrinį.

Koncertas, ne, visgi taikliau būtų sakyti pasirodymas, truko dvi valandas, įskaitant ir pertraukėlę, bet atrodo lyg tai tebūtų buvęs akimirksnis. Rodyklės laikrodyje slinko greičiau nei įprasta, o tai -gero koncerto požymis.

Tiek pirmojoje, tiek antrojoje pasirodymo dalyje dominavo minorinės gaidos. Pats ansamblio maestro Martynas Jacquesas, neretai savo armoniką iškeisdavo į fortepijoną, iš kurio liejosi itin gailios natos. Rodėsi, kad dainuojama apie sudužusias širdis, krentančius rudenio lapus, saulėlydį prie jūros, bet... Juk čia „The Tiger Lillies“, vietos tokiems dalykams jų kūryboje nėra. Romantiškas melodijas lydėjo kokainas, alkoholis, pūvantis lavonai, prostitutės, mirtis, iškrypimai ir visa tai, kas lieka už doro „Akacijų alėjos“ bardo kūrybinio lauko ribų.

Lengvo dūmų šleifo lydimą lyrinę vakaro atmosferą laikas nuo laiko sugriaudavo prasiverždavusios šėlo papliūpos. Įspūdingiausias to įrodymas - bisas, kuomet po, atrodytų, niekada nebesiliausiančių plojimų į sceną grįžęs trio sugrojo „The Crack Of Doom“ ir „Bully Boys“. Publika euforijoje!

Tai ką „The Tiger Lillies“ birželio 8-osios vakare darė ir daro visą savo karjerą, galima sakyti, yra lydima iracionalaus prado, bandančio sugretinti du, per kelis šviesmečius vienas nuo kito nutolusius, visiškai skirtingus polius. Makabriška lyrika sumišusi su gražia ir jautria arba siautulinga muzika, sukuria keistą, atrodytų absurdišką atmosferą. Bet kaip lotyniškasis pasaulis sakydavo credo quia absurdum est, tad ir aš, ir visi susirinkusieji, na bent jau tikrai didžioji jų dalis, patikėjo tuo absurdu ir palydėjo „The Tiger Lillies“ griausmingomis ovacijomis.

Renginyje lankėsi, vertino Vitalijus Gailius ir fotografavo Vytenis Jurevičius