Gegužės 16-oji, vilčių ir ašarų pakalnė „Eurovizijos“ gerbėjams, kitiems – geros muzikos vakaras, kai savaitės rūpesčių ir darbinių intrigų nualintas dūšias galima atstatyti klausantis ne standartinių kūrinių. Pastaruosius atliko jau du dešimtmečius muzikiniame pasaulyje besisukantys „The Cinematic Orchestra“. Elektroninis džiazas ar džiaziška elektronika. Pasivaikščiojimas po filmus. Kai ne filmas reprezentuoja muziką, o muzika filmus. Argi ne puikus būdas lavinti vaizduotę? Arba atmintį? Girdi pažįstamą melodiją, ji budina tavo atminties užkaborius it užsikirtusi plokštelė su tuo pačiu klausimu: „Kur aš tai girdėjau?“. Prieš akis iškyla personažai, šmėsčioja specialūs efektai.

Vos prieš pora mėnesių (2019.03.15) išleistas albumas „To Believe“ pristatomas visuomenei, na o pirmoji europinio turo stotelė – Lietuva.

Aštunta valanda vakaro. Vilniaus „Compensa“ Koncertų salėje sukasi britų kolektyvo gerbėjai: nuo solidžių melomanų iki profaniškų mėgėjų, nuo tam tikrų universitetų dekanų iki ką tik darbą baigusių muziejininkų.

20:25 vos įžengus į koncerto erdvę, ne iš karto atėjo supratimas, jog koncertas jau yra prasidėjęs. Girdisi muzika, tačiau nesimato kas ją atlieka. Didžioji scenos dalis buvo tuščia, o pats Paulius Kilbauskas pačiame jos kampe stovėjo prie pulto. Matyt neatsitiktinai dar koncerto dieną organizatorių buvo prisakyta, kad reikia nevėluoti, nes viskas prasidės laiku.

Proporcingai augantis žmonių skaičius intensyvino ritmą, kuris vis labiau traukė. Reikia pripažinti, kad didžiąją dalį pasirodymo atrodė taip, tarsi koncertinė erdvė būtų suskilusi į dvi dalis. Vienoje pusėje atlikėjas, kuriantis atmosferą, bet joje nedalyvaujantis, kitoje – publika, ryškiai nuobodžiaujanti.

Su lig Pauliaus pasirodymo pabaiga besikeičianti melodija pasiekė apogėjų, sulyriškėjo melodija ir atmosfera. Užsidega šviesa, Pauliaus Kilbausko nebelieka. Pranyko taip pat netikėtai, kaip ir atsirado. Gal jo ir nebuvo?

Pauliui palikus sceną, jo vietą užėmė techninis personalas, tikrinantis visus instrumentus ir mikrofonus. Tuo tarpu, į salę atkeliauja papildomi klausytojai, kurių nebuvo per apšildantįjį pasirodymą. Užgęsta šviesos, galvų jūra, pro jas plaukia vėluotojai, it pasimetę laivai, užkliūdami tai už vienos, tai už kitos uolos.

Scenoje išnyra kino ar kinematografijos orkestras, užpildantis visą scenos plotą. Suskamba dangiškosios melodijos, „Show must go on!“, – kaip pasakytų Fredis.

Vakaro metu skambėjo tiek naujojo „To Believe“ albumo kūriniai, tiek ir senieji: „A Promise“, „Channel 1 Suite (Zero 7 - Late Night Tales)“, „Familiar Ground“, „All That You Give“, „To Build A Home“ bei kiti, kurių beklausant mintimis nusikeliama į 5 ar 6 dešimtmečio amerikietiško džiazo barą. Iki pilnos laimės betrūko to laikmečio kvapo, cigarų dūmų ir aplinkui vaikštinėjančių žavių padavėjų, siūlančių išlenkti po viskio taurę.

Tiesa, ne su visais kūriniais aplankė šios apraiškos, kai kurie prabudino ir kitokio pobūdžio jausmus, kaip kad meilę ir švelnumą. Žiūrovai atsilošia savo kėdėse, pažvelgia savo antrosioms pusėms į akis ir susikimba už rankų. Argi ne miela? Romantiška, bet nebanalu, saldu, nors dantų neskauda.

Reikia paminėti ir nenusisekusį saksofono solo, kuris, kai kuriuos žiūrovus privertė palikti salę. Tom Chant entuziastingam pasirodymui atsidavimo netrūko, tačiau ne veltui yra sakoma, kad iš didelio rašto, kartais išeinama iš krašto, taip nutiko ir šiam „The Cinematic Orchestra“ saksofonistui, kurio instrumento leidžiami garsai toli gražu ausų neglostė.

Verta paminėti nuostabųjį Heidi Vogel vokalą, kuris it verbalinis afrodiziakas, leido patirti romantiškas akimirkas nepalikus savo vietos.

Tuo tarpu Jason Swinscoe, savo energingu trypčiojimu kartkartėmis priminė paukštelį iš „Simpsonų“, kuris sukėlė atominės jėgainės sprogimą. Na Vilniaus „Compesna“ Koncertų salėje jo neįvyko, tačiau net ir labiausiai šokti nemėgstančius asmenis privertė nors ir minimaliai pajudėti.

Po muzikantų pristatymo ir trumpo atsisveikinimo. Encore dalyje nuskambėjo bene žinomiausi „The Cinematic Orchestra“ kūriniai: „All That You Give“ bei „To Build A Home“. Jie tikrai pastatė namus, taip dar kartą įrodydami, kad namai yra reliatyvi sąvoka, kaip kad yra sakoma: „Namai, ten kur širdis“, o šį ketvirtadienį visų širdys buvo „Compensa“ Koncertų salėje.

Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Vytenis Jurevičius

---