Kalvarijos, ramybė. Vaikai kieme žaidžia „klasę“, spardo kamuolį, močiutės diskutuoja politiniais klausimais ir dalinasi sodininkystės patarimais, o lengvas vasaros brizas nešioja žiedų pūkelius, taip užliūliuodamas mane.

Vienas kitas juodai – baltai išsipaišęs veidas, keletas mašinų pravertomis durimis, kapojančių „Block Rockin beats“ po truputį pradeda priminti, kokiu tikslu aš iš lėto pėdinu į „blogo garso šventyklą“. Šiandien „The Chemical Brothers“, be vieno iš brolių, bandys mesti iššūkį „Siemens“ arenos ilgamečiams savininkams, mitais ir legendomis apipintiems dievams „Aidui 3000“, „Skarbonkei“, „Špižiniam puodui“.

"Squarepusher" reklamos atstovai duoda vitamino C tabletę, (keistas promo būdas, žinant, kad vietos tik sėdimos) kurią iškart įsimetu į burną, nujausdamas, jog juoktis neteks arba nervuosiuos dėl blogo garso, arba trypsiu pagal kokį „Bass Test“.

Įėjus į areną pasitinka Manfredas, kuris nepriekaištingai miksuoja ir kaskart stebina puikiai pasirinktais gabalais. Publika ramiai juda, šnekučiuojasi, o aš karts nuo karto „nusheezaminu“ kokį gabalą ir apsidžiaugiu, kad retkarčiais pavyksta. Geras ženklas. Nors viduriniai dažniai arti išnykimo ribos, bet all in all, žymiai geriau nei tikėjausi.

Arena nebuvo sausakimša ir tai džiugino, nebūtinai reikės trintis kūnais koncerto metu, jautėsi šaltas vėjas, paduodamas vėdinimo sistemos.

22:00 Manfredas nulipa nuo scenos ir prasideda mini soundcheckas. Publika ovacijomis pasitinka „testerį“, kuris sumeta kelis gabalus taip pratestuodamas sistemas. Pasidaro šiek tiek liūdna, kad neteks matyti „The Chemical Brothers“ in action, sukinėjant knobus, ar kapojant kokį nesveiką oldschoolišką sintezatoriaus solo, nes salė ganėtinai aukštai, o per sintezatorių – dūmų sieną įžiūrėti kažką reiks labai pasistengti.

Išsijungia šviesos ir užgroja Lies – Comeback dust gabalas. Kad ir kas jį užleido, tai buvo tobulas pasirinkimas puikiai sulipdęs apšildymo ir „The Chemical Brothers“ pasirodymo dalis. Nors scenoje nieko nėra, tik dūmų uždanga, bet jaučiuosi pakylėtai, net laukti yra savotiškai smagu ir gera.

Šou prasideda The Beatles „Tommorow Never Knows“ remiksu, garso režisieriai pasistengė, skamba tikrai puikiai, atsipalaiduoju ir kartu traukiu eilutes „Surrender to the voiiid“ iš lėto trepsėdamas į melancholiškai besivelkantį ritmą.

Į sceną įžengia Tom Rowlands, minia pasitinka jį ovacijomis ir iškart metami visi koziriai - „Hey Girl, Hey Boy“ bei „Do It Again“, lazeriai bei video projekcijos.

Nors kojinis būgnas labiau primena mamos kepamus bulvinius blynus, nei „Kicką“, o sintezatoriai kovoja vienas su kitu dėl išlikimo, visa tai pamiršti, nes video projekcijos ir pats „brolių“ grojimas tiesiog neleidžia blogoms mintims įsišaknyti.

Kaip Norvegijoje per nacionalinę televiziją rodoma „lėta“ televizija, kurioje n valandų tiesiog važiuoja traukinys, tai taip norėtųsi, kad per mūsų nacionalinį transliuotoją analogiškai nepertraukiamai rodytų vizualizacijas iš „The Chemical Brothers“ koncertų. Nepriekaištingai suderintos su muzika, jos kūrė atskirą istoriją, kurią buvo be galo įdomu stebėti ir puikiai įsiliejo į kovą su „blogo garso šventyklos“ dievukais.

Sintezatorių solo pragrojimai tarp gabalų buvo fenomenalūs, garsų įvairovė pritrenkė. Nors ir gręžė varžtus į ausį aukšti dažniai, bet šioje vietoje laimėjo muzikantų profesionalumas, jie pasikinkė blogą akustiką ir tiesiog darė tai, ką moką daryti geriausiai: šokdino publiką, o „atsikvėpimui“ paleisdavo įvairių dažnių, ritmikų sintezatorių puokštę.

Tada po trumpos pauzės prasidėjo antroji dalis, kurioje best moment be abejo buvo „Bass Test“ gabalas, lydimas scenoje pasirodžiusiais robotukais, kurie laidė dūmus, šviesas ir mirksėjo į taktą, bei žemų dažnių testavimu „Siemens“ arenoje, dėl kurio keletą kartų pajutai širdies plakimų aritmiją gerąja prasme. Abejingų skaičius – netoli nulio, sėdimos vietos tapo stovimomis, o kam nepatiko garsas, tas mėgavosi vaizdu ir viską fiksavo mobiliaisiais įrenginiais.

Randu vietą salėje, kurioje aidas pataiko į ritmą ir suskamba „Block Rockin Beats“. Šokdamas kartu su publika suprantu, kad reikia gerbti garso režisierius, vien dėl to, jog skirtingose salės vietose, skirtingai muzika skamba, vienur aukšti per daug išryškėja, kitur aidas neritmingas, bet viską paėmus situacija buvo suvaldyta ir tas „lo – fi“ prieskonis suteikė visam pasirodymui savotiško šarmo.

Labai džiugu, jog buvo grojami seni geri „brolių“ gabalai, o dainos iš naujų albumų buvo nustumtos į šoną, nes tenka pripažinti, kad pastaruoju metu „The Chemical Brothers“ nėra ta grupė, kurią Lietuvos publika aktyviai sektų. Visi susirinkę norėjo „Galvanize“, „Galvanize“ ir gavo. Ir nors iki galo „Aidas 3000“ bei „Špižinis puodas“ nebuvo išvaryti iš „Siemens“ arenos, bet kovoje pasiekta lygybė - geriausias rezultatas nuo pat šios velnio buveinės įkūrimo.

Koncerte lankėsi ir vertino Tomas Pauža.

Nuotraukų galerijos autorius - Vytenis Jurevičius: