Gegužės pirmąjį penktadienį pakilus and Tauro kalno, Vilniuje esančiame klube „Pelėda“ būta daug tamsos. Ši sklisti pradėjo nuo Vytauto Pliadžio projekto Obšrr. Grupės pavadinimas – oranžinė bestija šiurkščiai ryjanti rytą – aliuzija į saulę. Tokiu žvilgsniu matant šviesiausią dangaus kūną, galima suprasti, kad neofolk, industrial, noise ir įvairių žaidiminių praktikų kupinoje atlikėjo kūryboje turi ataidėti daug tamsių sąskambių. Tad būta visko, skambėjo išties įvairiai – vangiai ir tvirtai, triukšmingai ir ramiai. Atlikėjo kūryboje galima buvo užčiuopti tiek įvairių retro wave stiliaus įtakų, tiek sąskambių primenančių Vangelio kūrybą Ridley Scott’o filme „Bėgantis skustuvo ašmenimis“. Atlikėjas kuria tamsos kupiną atmosferą, kurią papildė įdomi, nors ir monotoniška vizualizacija. Po Obšrr pasirodymo klausytojai garsiai pasiūlė eiti išgerti ir tai buvo geras pasiūlymas atsigaivinti prieš vakaro headliner’ius – „Tropic of Cancer“ (tikriausiai dalies klausytojų išgirsta, paslaptingai prieš keletą metų vis pasirodant „youtube” pasiūlymų skiltyje).

„Tropic of Cancer“ arba Vėžio atogrąža – tai ne tik lygiagretė Šiaurės pusrutulyje, žyminti ribą, kurioje vasaros saulėgrįžos metu Saulė pasiekia zenitą, tai ir grupė, kurią šiuo metu sudaro Camella Lobo ir Taylor Burch. Iš tiesų saulės grupės kūryboje mažoka. Grupė groja darkwave, new wave ir šiaip tamsiai svajingą muziką. Su tokios muzikos lūkesčiu buvo leistasi į „tamsių jausmų pažinimo terapiją“ (taip apie savo muzikos kūrybą viename interviu buvo užsiminusi atlikėja Camella Lobo). Tiesa, po pertraukos žmonės į sale grįžo ganėtinai vangiai. Todėl, jų atrodė, netgi mažiau nei per apšildančios grupės pasirodymą, tačiau meditatyvūs, tamsūs kūriniai vis tik priviliojo klausytojus. Trumpi kūriniai, kapoti aukšti garsai ir lėtas gitaros virpinimas iš tiesų kiek priminė David’o Lynch’o kūrinių atmosferą. Sunkiai suprantamas, tačiau svajingas ir švelnus vokalas, naudojamas labiau kaip instrumentas, įtraukė publiką į tam tikrą transą – didžioji dalis publikos viso pasirodymo metu sustingę stovėjo/sėdėjo arba lingavo. Buvo vos keli pabiri aplodismentai, o taip pat ir pertraukų padėkai po dainų nebuvimas, rodos, suliejo kūrinius į vientisą nepertraukiamą koncertą. Net gi užgrojus tikriausiai žinomiausią grupės dainą „Stop suffering“ ovacijos buvo skausmingai išspaustos. Taigi, kaip galima suprasti grupė „primetė savo žaidimą“, minimalistiškas požiūris į muziką ir bendravimą su publika iššaukė minimalistinį formos prasme publikos įsitraukimą. Tiesa, po trumpo pasirodymo – grupė grojo vos 40 minučių – ir nuskambėjus paskutiniams akordams paaiškėjo, kad publikai šis reginys labai patiko – būta gausių ovacijų! Galima sakyti, kad suveikė lietuviško deadline’o principas, būti rezervuotiems grupės atžvilgiu iki koncerto pabaigos, o tada palydėti grupę gausiais aplodismentais...

Sunku suprasti, kodėl organizatoriai nusprendė, kad tinkama dar vieną vakaro pasirodymą nugrūsti į tokią vėlumą, tačiau, pasirodo, ši praktika paradoksaliai pasiteisino. Pusę pirmos scenoje užgrojo grupė „Dva damas“ (Taylor Burch ir Joe Cocherell). Nors organizatoriai grupę pristatė, kaip persmelktą psichodelikos, retro, spageti vesternų bei rockabilly dvasia projektą, vis tik grupės atliekama muzika labiau priminė noise, techno ir tamsos mišinį. Nepaisant to, kad muzika tikrai neatspindėjo pasiūlyto lūkesčio, vis tik publikos koncerto metu buvo likę daug ir tai maloniai nustebino. Greitesnio, nors ir keistoko muzikos ritmo, garsesnio vokalo dėka, publika atsipalaidavo, šoko, buvo pastebimai daugiau judesio ir gausesnis kiekis žemų virpesių.

Vakaras ant Tauro kalno buvo minimalistiškas ir melancholiškas, o verta apsilankyti buvo vien dėl plačios muzikinės įvairovės. Obšrr sukūrė keistą, tamsų, „vangelišką” skambesį, „Tropic of Cancer“ visus pasikvietė į „Twin Peaks’o“ erdves, o „Dva damas“ išjudino publiką. Visi atlikėjai labai šauniai vienas kitą papildė, tad vakaras buvo daugiau nei pavykęs.

Renginyje lankėsi ir vertino Vladas Burokas.