Neue Slowenische Kunst kontraversiškas politinis meno judėjimas įsikūrė 1984 m. kuris netgi sukūrė valstybę, kurią įvardina, kaip šalies statusą, piliečius ir pilietybę turinčią abstrakciją, kurios idėjos talpina plačius konceptus nuo suprematizmo iki totalitarizmo. O patį judėjimą valstybę įtvirtina piliečiai per kolektyvinį dalyvavimą. Patys judėjimo atstovai pabrėžia, kad „Menai tai fanatizmas, kuris reikalauja diplomatijos“. Tad šį, diplomatijos korpusą atstovauja muzikinė avant-gardo grupė „Laibach“. Grupės pavadinimas – tai nacionalsocialistų okupacijos metais pervadintas Liublianos miestas.

H. Arendt knygoje apie totalitarizmo ištakas yra pastebėjusi, kad totalitarinės organizacijos siekia visapusiško dominavimo kiekvienoje žmogaus gyvenimo srityje. Tad ir „Laibach“ grupės ir judėjimo dalyviai savo manifeste aiškiai išreiškia, kad grupė dirba kaip komanda ir kaip kolektyvinė dvasia paremta industriniu gamybos būdu ir totalitarizmu. Taigi individai grupėje nesireiškia ir nešneka asmeniškai – šneka grupė. Kiekvienas grupės narys atsisako individualumo, prisitaiko prie hierarchijos ir prabyla tik kolektyvo vardu (beje, grupės nariai prisistato ne tikraisiais vardais, o pseudonimais).

Nors grupė susikūrė 1980 m., tačiau aktualumo nepraranda. Grupė vis patenka į akiratį su puikiais koveriais, kurie perdainavus pop stiliaus dainas tampa naujais totalitarizmo himnais. Vien ko vertas kūrinys „Opus dei“. Kaip pavyzdį galima būtų pateikti „Rammstein“ koverį, kuriame grupė pakeitė tik vieną sakinį vietoje „Ohne dich kann ich nicht sein“ (liet. k. „be tavęs aš negaliu egzistuoti“), į „Ohne mich kannst du nicht sein“ (liet. k. „be manęs tu negali egzistuoti“). Į lietuvių akis tikrai pateko ir daina, kurią kuravo Lenkijos kultūros ministerija – „Warszawskie dzieci“, tačiau didžiausio POPuliarumo grupė sulaukė surengdama koncertą Šiaurės Korėjoje.

Galima sakyti grupės kontraveršiškumas kyla iš paprasčiausios, tačiau ir siaubingai efektyvios galimybės likti nesuprastiems. Grupė perėmusi totalitaristinį manierizmą sukelia daug vietos interpretacijoms. Todėl, kaip pastebėjo filosofas Slavoj Žižek grupė „Laibach“ neironizuoja, o kaip tik totalitarizmą pristato taip tikroviškai ir hiperbolizuotai, kad jis tampa parodija. Tačiau paradoksaliai pritraukia, tiek kraštutinę kairę, tiek kraštutinę dešinę, tiek liberalus, tačiau visiems neleidžia jaustis patogiai, nes visada išlieka galimybė, kad klausytojai juos priims rimtai.

Tiesa pasakius, pačiam teksto autoriui, teko rimtai sunerimti, po „Ore.lt“ publikuoto Ugniaus Liogės interviu su atlikėjais, ypač dėl grupės minčių apie tai, kad žinios apie Šiaurės Korėją esą netikros, žmonės toje šalyje nebadauja, o žmonės yra šilti ir nuoširdūs. Tad grupei kalbant būtent apie Šiaurės Korėją supranti, kad grupės skleidžiamos žinutės ne visada lieka aiškios. Turint galvoje, kad 1994-1998 metais pagal įvairius šaltinius nuo bado mirė tarp 240 tūkst. iki 3,5 mln. šiaurės korėjiečių.

Pati Šiaurės Korėja, anot Slavoj Žižek, yra visiškai anti-patriarchalinė ir giliai motiniško nusistatymo totalitarinė visuomenė, kurioje motulė partija ir motiniški partijos tėvai rūpinasi savais piliečiais ir be kurių maitinančių krūtinių, pastarieji neišgyventų. Viltingai tikėtina, kad „Laibach“ judėjimo nariai eilinį kartą, manipuliuoja žmonėmis iš tikrųjų pasiilgusiais motiniškų/tėviškų kontrolės mechanizmų.

F. Nietzsche yra pasakęs, kad „be muzikos, pasaulis būtų tik klaida.“ Turint galvoje šį išsireiškimą ir tai, kad Fridrich Nietzsche kūrinyje „Taip kalbėjo Zaratustra“ nagrinėjama antžmogio sukūrimo/atėjimo tematika, kurią mėgo savintis ir nacionalsocialistai bandydami išgryninti arijų rasę, tiek komunistai siekę sukurti naują žmogų nestebina, kad grupė „Laibach“ ėmėsi kurti kūrinius, pagal garsųjį filosofą, tiesa, skirtus teatrui kooperuojant su Matjaž Berger, tačiau tinkamus totalitaristinei tematikai. Turint galvoje, kad pačios albume išgirstos idėjos net gi labai siejasi su Tomaž Hostnik sukurta poema „Apologija Laibach“. (http://www.laibach.org/apologia-laibach/)

Pasirodymas Vilniuje buvo proga dar kartą išgirsti į Lietuvą atvykstančius slovėnus. Deja, į koncerto salės vidų nepatekau laiku, todėl teko šiek tiek nusivilti, ypač pagalvojus, kad koncertui jau prasidėjus žmonės dar laukė eilėje. Paliekant šiokius tokius organizacinius nesklandumus kelkimės mintimis prie koncerto. „Laibach“ naujame albume skamba kaip įvairus tamsaus minimalistinio ambient ir operos didingumo derinys. Koncerto metu nuskambėjo visos albumo dainos, kurių nemaža dalis neturėjo žodžių, tačiau puikiai perteikė tamsos, nerimo, pranašystės vaizdinius. Žinoma prie to prisidėjo ir šaunios vizualizacijos, padedančios sukurti visą „apreiškimo“ atmosferą. Visi kūriniai siejasi su Fridricho Nyčės kūrinio idėjomis, pavyzdžiui kūrinyje „Ein Untergang“ skambėjo žodžiai „Der Mensch ist ein Seil, eine Brücke, Der Mensch is kein Zweck Ein Übergang“, išsivertus galima būtų perfrazuoti taip: „Žmonija yra virvė, tiltas, žmogus – nėra tikslas, o tik perėjimas-transformacija" (į antžmogį V.B.). Kitose dainose minima, kad „Dunkel ist die Nacht“ (tamsi yra naktis), tačiau dainoje „Ein Verkündiger“ kalbama, kad aš esu pranašas, nešantis šviesą (apreiškimą V.B.) Taigi, dainos žodžiai puikiai tinka, tiek tamsiam pasauliui apibūdinti, tiek gerajai pranašiškai naujienai skelbti. Grupė įdėjo daug pastangų siekiant sukurti tikrai įdomią atmosferą. Pasibaigus Zaratustros apologijai buvo sugrota dar keletas kūrinių dailiai papildančių naująjį albumą. Dainoje „Brat moj“ skamba žodžiai, kuriuos galima išsiversti taip: „Mano broliai būkime uolūs darbininkai [ir], Uždekime šviesą visuose žmonėse“ . Taigi pasirinktos dainos taip pat labai esmingai suderėjo su naujuoju albumu. Tiesa, nuskambėjo ir dar keletas dainų „Ti, ki izzivaš“, „See That My Grave is Kept Clean“ ir „Hell:Symmentry“ bei keletas kitų iš įvairių seniau išleistų „Laibach“ albumų, kurie galėtų skambėti, kaip perspėjimas, kad nesivadovautumėme netikrais pranašais. Neturėk kitų pranašų, tik mane vieną, Zaratustrą. Taip kalbėjo „Laibach“.

Dar keletas emocinių pastabų. Grupė prašė koncerto nefotografuoti ir nefilmuoti, bent jau taip rašė organizatoriai renginio event‘e, deja, ne kartą auditorija praktiškai nušviesdavo visą „Loftą“ telefonų blykstėmis, kas šiek tiek nuliūdino. Taip pat koncerto klausiau šalia garsistų pulto, tad neretai šnekančią auditoriją girdėdavau aiškiau negu „Laibach“ vokalus, kas irgi nepridėjo žavesio. Apskritai klausant „Laibach“, grupės instrumentalas buvo stiprioji pusė, tuo tarpu vokalas nepasirodė šauniai įgarsintas. Organizatorių, žinoma, kaltinti negalima, nes pati grupė atsivežė savuosius garsistus.

P.S. šiek tiek gaila, kad grupė nesugrojo Richard‘o Štrauso kūrinio „Also sprach Zarathustra, Op 30“ koverio.

Renginyje lankėsi ir vertino Vladas Burokas, fotografavo Vytenis Jurevičius.