Jau prieš keletą metų teko pastebėti įdomią tendenciją: metalistai Lietuvoje pasirodo rudenį! Ir štai, gavęs progą ne tik susipažinti su „Wintersun“ bei juos apšildančiomis grupėmis, bet ir šiais metais atsidariusia nauja įdomią erdvę vidutinio lankomumo renginiams — „Rock River Club“, kuri, panašu, į tokio kalibro atlikėjų pasirodymus ir yra orientuota.

„Wintersun“ yra įdomūs suomių metalistai, kurių skambesys vietomis skamba ganėtinai folkloriškai, tai yra, turi gan ryškų skandinavišką braižą tiek muzikoje, tiek tekstuose (paralelizmas su gamta), klavišiniais užkrautas skambesys galėtų kai kam kelti asociacijas su simfoniniu metalu (nors iki „Nightwish“ gal tolokai). Iš grynai metalo muzikos perspektyvos jie nėra kažkas labai specifiško ir paprastai įvardijami heavy metalatstovais, nors dėl tam tikrų death, power ar progressive elementų ginčytis mažai kas bedrįstų. Taigi, įvairaus plauko klausytojui turinti įtikti grupė šiemet išleido trečiąjį albumą „The Forest Seasons“ ir išvyko po Europą jo pagroti, ta proga užkabino ir Lietuvą.

Tačiau saulėtas šeštadienio vakaras dar nėra tinkamas laikas pasirodyti pagrindinei grupei — jei jau „žiemos saulės“ nėra, tai geriau be jokios saulės! Pirmiausia publikai leidžiama apšilti su grupe „Black Therapy“ — pusvalandis ne paties agresyviausio, ganėtinai melodingo death metal. Publika tuo metu dar tik rinkosi, tuo labiau, kad skirtinguose puslapiuose buvo rašoma skirtingi renginio pradžios laikai ir į šią painiavą galėjo kas nors įsivelti. Tačiau ir „šildymas“
veikė tik 2,5 žmonių eilės spinduliu: dvi eilės dar kažkiek judėjo, trečioji tik šiek tiek pakraipė galvomis, o nuo ketvirtosios žmonės buvo labiau sudominti klubo baro paslaugomis. Taip, garsas nebuvo labai raiškus, grupės nariai irgi gan stokojo entuziazmo, tik reikia nuspręsti, ar publikos reakcija yra to priežastis, ar padarinys. Galbūt kai kurios grojamos dainos galėjo patikti vienam ar kitam klausytojui, bet grupei nuėjus nuo scenos iš aplinkinių aptarimo metu girdėjosi tik reakcijos „normaliai“, žodžiu „gerai“, „puikiai“ ar „ištaškė“ kažkaip pristigo.

Po instrumentų sąstato pertvarkymo ir 20 minučių pertraukėlės ant scenos užlipo kolektyvas, kuris padaro įspūdį dar nesugrojęs nė vienos natos — samurajiškais aprėdais bei baltai-raudonai uždažytais veidais pasipuošę „Whispered“. Per jų pasirodymą garsas skambėjo daug stipriau, išraiškingiau, efektingiau. Grupės nariai daug geriau pasirodė bendros atmosferos kūrimo bei komunikacijos su publika srityje — grupės vokalistas visus didingai vadino „kariais“ ir kvietė į kovą. Įdomiausias grupės aspektas man, kaip juos girdinčiam apskritai pirmą kartą, pasirodė jų grojama muzika. Smarkiai paveikta japoniškos kultūros (tai aišku ir iš jų sceninio įvaizdžio), įterpiant šiokius tokius folklorinius motyvus liaudies instrumentais, kurių, deja, gyvo skambėjimo išgirsti nepasisekė. Nors iš esmės jų muzikinį stilių galime apibrėžti kaip ganėtinai sunkų ir greitą death / power metal lydinį, tačiau vietomis jų dažna muzikinių temų kaita priminė meistriškuosius „Dream Theater“, o gitaros rifų braižas truputį panėšėjo link „Gojira“, todėl šioks toks progresyvaus metalo poskonis galėjo jaustis. Buvo taip įdomu tyrinėti kiekvieną jų grojamą kompoziciją, kad 45 minutės praėjo be vargo, o vizualinis įspūdis viską dar tik sustiprino. Vienintelis dalykas, ko beliko baimintis, tai kad tik „Whispered“ neperspjautų pagrindinių vakaro žvaigždžių!

Ir štai, jau gerokai po saulėlydžio, pavasarį skelbia „Wintersun“! Jie pradėjo su daina „Awaken From The Dark Slumber (Spring)“, kuri yra labai turtinga ir raiški daina iš naujojo albumo „The Forest Seasons“. 15 minučių trukmės pavasaris nuskambėjo taip džiaugsmingai ir energingai, kad nė kiek neprailgo, o aktyvumo spindulys šįkart buvo tikrai didesnis nei 2,5 eilės. Iškart išryškėjo ir grupės narių charakterių skirtingumas, kuris savotiškai puošė visą jų pasirodymą: iš abiejų pusių susikaupimu spinduliuojančio bosisto Jukka Koskinen publiką žadino energingieji gitaristas Asim Searah ir grupės lyderis bei vokalistas Jari Mäenpää.

Po įspūdingo atidarymo buvo pasiūlyta debiutinio grupės albumo kūrinių asorti, kuriuos publika priėmė su dideliu nuolankumu: „Winter Madness“, „Beyond The Dark Sun“ bei „Death and the Healing“. Tai buvo visai sėkminga įkrova prieš dar vieną didelį bei stipriai skambantį kūrinį „Sons of Winter and Stars“, kur patys drąsiausieji pasisavino šiokią tokią parterio dalį ir pradėjo metalui tradicišką moshpit‘ą. Tačiau didžioji publikos dalis galėjo mėgautis muzika ir nesistengdami sužaloti savęs. Atrodo, jog būtent šis momentas ir tapo kertine pasirodymo ašimi, nes vėliau entuziazmas nors ir nežymiai, bet palaipsniui leidosi tiek iš muzikantų, tiek iš publikos pusės. Galbūt visi aprimo su gan melodinga naujojo albumo daina „Loneliness (Winter)“. Dar su „Starchild“ grupės lyderis pasiūlė visiems panaudoti turimus energijos išteklius, tačiau galbūt po truputį jėgos seko ir dėl žmogaus ribotų fizinių galimybių, ir dėl karšto oro, nuo kurio grupės nariai tiesiog varvėjo upeliais, o įsivaizduokit tuos, kurie daužėsi viens į kitą pusę koncerto! Laimei, ištroškę turėjo galimybę rinktis prie baro.

Prieš bisą nuskambo neabejotinai tamsiausia tiek naujojo albumo, tiek ir viso grupės repertuaro daina „Eternal Darkness (Autumn)“. Nemanau, kad 14 minučių gryno ir tamsaus death metal skambesio koncerto gale yra optimalus pasirinkimas koncertui. Net nedrįstu abejoti šios dainos kompozicine kokybe, tačiau ši daina gyvai veikia ne taip gerai, tai buvo matyti ir jau visai dinamiką praradusioje publikoje. Svarbu, kad šį niuansą grupė ištaisė ir nepaliko Lietuvos žmonių beviltiškoje rudens tamsoje, nors ir būtų labai simboliška žinant, kad lauke iš tikrųjų laukia tamsus rudens vakaras. Biso metu nuskambėjo viena ryškiausių grupės dainų „Time“, per kurią grupės lyderis pasiūlė panaudoti paskutines savo jėgas.

Summa summarum, vakaras buvo tikrai įdomus. Nors „Black Therapy“ pasirodymas ir garso kokybė kėlė dviprasmiškus jausmus, „Whispered“ ir „Wintersun“ skambėjo visai gerai ir raiškiai. Galbūt 45 minučių formatas „Whispered“ buvo palankesnis, nes „Wintersun“ narių nuovargis kažkiek buvo juntamas koncerto gale, tačiau entuziazmo iš jų šis faktorius neatėmė. Publika atėjo paaukoti visas savo jėgas, tai ir padarė, kai kurie gal atėjo išbandyti visas gražaus baro privilegijas, tą jie taip pat padarė. Trumpai tariant, netobula, bet įsimintina.

Renginyje lankėsi ir vertino Einaras Sipavičius.