Ilgasis Joninių savaitgalis lietuvaičius pasitiko ne tik tropiniais karščiais, bet ir muzikinėmis staigmenomis. Nepraėjus nė savaitei po pirmą kartą Lietuvą aplankiusių britų rokerių „Muse“ pasirodymo, birželio 23-osios vakarą į Kauno „Žalgirio areną“ kvietė sunkiosios muzikos veteranai „Iron Maiden“.

Daugiau kaip keturis dešimtmečius skaičiuojantis britų kolektyvas visame pasaulyje žinomas ir pažįstamas ne tik dėl daugybės hitų tokių kaip: „The trooper“, „Run to the hills“, „Fear of the dark“, bet ir grupės talismano chameleoniško monstro Eddie dėka. Per visą grupės karjerą būta įvairių niuansų dėl jo, tačiau tik Lietuvoje naujausiojo „The Book of Souls“ turo metu buvo kilęs milžiniškas ažiotažas dėl plakatų, kurie super mamytėms ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai neįtiko dėl pavojaus vaikų psichikai. „Iron Maiden“ plakatas, kuriame vaizduojamas majiškais motyvais apipavidalintas monstras su didelėmis raudonomis akimis ir išplėšta širdimi rankoje buvo pripažintas netinkamu lauko reklamos stendams, nes gąsdina mažametes atžalas.
Kad ir kaip ten bebūtų, dėmesio šis reiškinys susilaukė daug, tiek šalies viduje, tiek ir svetur. Grupės fanų ši žinia tikrai nepaveikė, nes Joninių išvakarėse laikinosios sostinės „Žalgirio arenon“ patraukė nemaža žmonių banga, sunešusi gerbėjus ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš kaimyninių šalių (Lenkijos, Latvijos). Tiesa, sunkiosios muzikos mylėtojams (ypač black metal ir death metal arba „juodošiaus“ klausytojams) teko rinktis kur sudalyvauti, nes tą pačią dieną prasidėjo ir kasmetinis „Kilkim žaibu“ festivalis Varniuose.

„Žalgirio arena“ duris atvėrusi 18.30 val., kvietė aplink sceną ištikimiausius ir aistringiausius grupės fanus užimti strategiškai geriausias vietas. Kelios minutės iki aštuonių scenoje pasirodė „Iron Maiden“ bosisto, Steve Harris, sūnaus, George Harris, grupė „The Raven Age“. Septynerius metus gyvuojantis kolektyvas negali pasigirti skaitlinga diskografija. Grupė yra išleidusi vos vieną albumą, praėjus penkeriems metams nuo jos susikūrimo, 2014-aisiais, debiutavo su „The Raven Age“. Pastarojo kūriniai ir buvo atliekami negausiai susirinkusiai publikai. Vokalisto pastangos išjudinti susirinkusiuosius vertos pagarbos, tačiau pati grupė paliko gana blankų įspūdį. Nežinia kas kaltas, prastas garsas, ar neįspūdingas vokalas, ar neįsimenančios dainos, ar dar balažin kas, tačiau iš visų skambėjusių kūrinių bene labiausiai įsiminė „Angel In Disgrace“, kuri ir vainikavo apšildančiosios grupės šou. Nepotizmo apraiškos nepasiteisino birželio 23-osios vakarą, grupė „The Raven Age“ išlydėta taip, kaip ir sutikta sporadiškomis žiūrovų ovacijomis.

„The Raven Age“ nulipus nuo scenos prasidėjo svarbiausių asmenų laukimas. Po pusvalandžio, pasigirdo „UFO“ dainos „Doctor doctor“ maideniškoji versija, taip pranešdami, kad laukimas pasibaigė. Pasirodymo pradžią žymėjo trumpa ekranizacija, kaip Pietų Amerikos džiunglėse sudužusį „Iron Maiden“ lėktuvą šalia majų civilizacijos liekanų naujame amplua atgimęs Eddie nusviedžia į Lietuvą. Jam nusileidus „Žalgirio arenos“ scenoje pasirodė Nicko McBrain, Janick Gers, Adrian Smith, Dave Murray, Steve Harris, Bruce Dickinson su naujausiojo (net penkerius metus laukto) albumo „The Book of Souls“ kūriniais „If Eternity Should Fail“, „Speed of light“.

Pristačius savo šviežiausius darbo vaisius, nebuvo pamiršti ir senieji, laiko patikrinti kūriniai, tokie kaip: „Children of the Damned“, „Powerslave“, „Hallowed Be Thy Name“, „Iron Maiden“, „Fear of the Dark“, „The Trooper“. Pastarajam skambant Bruce Dickinson užlipo į sceną vilkėdamas XIX amžiaus britų lengvosios kavalerijos uniformą ir mojuodamas šalies vėliava.

Grupė iš tiesų pasistengė, scena priminė majų šventyklą, su aukuru, lobiais, didingos civilizacijos motyvais. Ji praktiškai buvo visa išnaudota.

Didžiausias dėmesys buvo skiriamas „The Book of Souls“ albumo pristatymui, iš pastarojo repertuaro skambėjo tokios dainos kaip: „Tears of a Clown“, „The Red and the Black“, „Death or Glory“. Na o atliekant pagrindinę šio albumo dainą „The Book of Souls“ scenoje pasirodė milžiniškas monstras Eddie, rankoje laikydamas kirvį ir vaikydamasis grupės narius po visą „šventyklą“. Šią makabrišką mizansceną vainikavo vokalisto pergalė prieš „baisųjį monstrą“, Bruce Dickinson išplėšė Eddie „širdį“ ir metė ją žiūrovams.

Senosios kūrinių artilerijos vizualinis apipavidalinimas nebuvo pamirštas. Grupei grįžus ant scenos po „atsisveikinimo“ skambant „The Number of the Beast“ išlindo gigantiškas pragaro žvėris, bandydamas įbauginti susirinkusiuosius. Po jos atliktas „Blood Brothers“ kūrinys įprasmino vokalisto žodžius apie „Iron Maiden“ meilę ir pagarbą šeimoms, religijai, įsitikinimams ir pan. Na, o vakaras pasibaigė irgi vienu iš grupės hitų „Wasted Years“.

Geriausias metų koncertas? Gal ir ne geriausias, bet vienas iš įspūdingiausių. Steve Harris energija ir jaunatviškas įvaizdis negalėjo nežavėti. 59 metų bosistas scenoje priminė gyvsidabrį. Šou rengėjai iš tiesų pasistengė, tačiau būta ir trūkumų. Jei apšildančiosios grupės „The Raven Age“ metu garsas buvo labai prastas, tačiau vokalisto George Harris balsas netrūkčiojo, tai „Iron Maiden“ atveju būta atvirkščiai. Garsas puikus, tačiau Bruce Dickinson nepavyko pilnai išpildyti viso savo balso aparato galimybių. Jis nuolatos strigdavo. Ypač tai ryškiai buvo matoma didžiuosiuose ekranuose, pakabintuose iš abiejų scenos pusių. Matai, kad dainuoja, tačiau negirdi.

Pirmą kartą Lietuvoje viešėjęs britų kolektyvas pažadėjo sugrįžti, laikas parodys ar pažadą tesės. Belieka tik tikėtis.

Renginyje lankėsi, vertino Rūta Paitian ir fotografavo Vytenis Jurevičius