Naujienos > Muzikos naujienos

RENGINIO RECENZIJA | "Shining" arba šokime pagal džiazmetalą!

Paskelbta: 2019-02-18 06:03
RENGINIO RECENZIJA | „Shining“ arba šokime pagal džiazmetalą!
Shining. [Vytenio Jurevičiaus nuotr.]
Prieš keletą mėnesių buvo paskelbta, kad į Vilnių atvyksta norvegai „Shining“. Jų pirmasis vizitas Lietuvoje, aišku, buvo „Velnio akmenyje“ dar 2014 metais, tačiau kadaise planuotas jų pasirodymas 2015-ųjų gruodį Vilniuje („Jupiter“ festivalyje) taip ir liko neįvykęs. Vis dėlto, festivalio organizatorių pažadas, kad „Shining“ dar sugrįš, buvo ištesėtas kitų organizatorių.

Tiesa, patys „Shining“ turėjo labai gerą pretekstą atvykti į Lietuvą: šiuo metu jie po platųjį pasaulį skleidžia žinią apie savo naują albumą „Animal“, kuris, kaip jau būdinga grupei, kitoks negu visi buvę. 8 albumai diskografijoje, kurie žymi natūralią, tačiau eksperimentų kupiną grupės stilistinę kaitą: pradėję džiazu, perėję per avangardus ir ekstremalius metalus, „Animal“ albume jie parodo savo hardrokišką pusę, atrodytų, „Shining“ čia apsireiškia bene paprasčiausioje formoje per visą savo karjerą. Taigi, visiškai natūralu yra nežinoti, ko tikėtis jų „Animal“ turo koncertuose.

Nors renginys paskutinėmis dienomis pakeitė savo lokaciją į ganą mažų matmenų „nArauti“ klubą, į apšildymą atėjo gal viso labo kelios dešimtys žmonių, todėl vietos trūkumo faktorius tikrai nefigūravo. „Shining“ ture koncertus pradeda jų tautiečiai „Dreamarcher“. Ir po jų pasirodymo nuoširdžiai buvo gaila, kad šią grupę pamatė tiek nedaug žmonių. Įdomi ketveriukė pasiūlė labai platų, nuo juodmetalio iki progresyvaus ir kapoto extreme‘o svyruojantį metalo skambesį. Kai kurie jų rifai atrodė sukonstruoti pagal aukštosios matematikos formulės, kapotas skambesys tiesiog vertė kratyti galvą, o ir pats skambesys švarus. Šaunus boso skambesys ir tvirtos ritminės sekcijos, kurios nebuvo nei per daug taškymosi, nei per daug monotonijos. Visa ketveriukė taip pat ir dainuoja, kiekvienas skirtingu ir savotišku tembru, skirtinga technika (tarp švaraus dainavimo ir growl‘o), bet galbūt tai ir buvo vienintelis grupės minusas, nes trūko stipresnio vokalo, kuris užbaigtų beveik nepriekaištingą grupės įvaizdį. Belieka palinkėti jiems išgarsėti!

Dar vienas pusvalandukas buvo skirtas kitai apšildančiai grupei — „Four Stroke Baron“. Nesinorėtų šios amerikiečių trijulės vadinti silpnąja vasario 12-osios vakaro grandimi, tačiau nemažai pasirodymo elementų išskyrė juos iš bendro vaizdo, kurį suformavo „Dreamarcher“ ir „Shining“ pasirodymai. Ar tie bangų mūšos vaizdai, rodomi per projektorių, praturtino jų pasirodymą, neaišku. Ir vienas netikėčiausių įvaizdžio elementų — gitaristas su treninginiu „Adidas“ kostiumu. Kai kurie melodiniai motyvai buvo artimesni 80-ųjų pop skambesiui nei kompleksiškai metalo muzikai. Nors vienas dalykas žavėjo jų pasirodyme — būgnininko partijų dinamika. Žmogus dirbo po devyniais prakaitais (tiesiogine prasme), kad išspaustų didžiausią efektą iš gan statiškos gitarinės muzikos. Kažkiek pavyko, kažkiek ne.

Ir štai, paskutinės 70 minučių (visai nedaug, palyginus) buvo suplanuota grupei „Shining“. Ir jie iš tų 70 minučių išspaudė bene maksimumą! Jau pirmosios dainos „Animal“ iš naujojo albumo skambesio stiprumas ir pasirodymo ekspresija nuplovė tam tikras abejones, kurias paliko apšildančiųjų atlikėjų pasirodymai. Gyvai „Shining“ skambėjo dar švariau, gryniau nei studijoje, tačiau jiems vietomis pavyko ir praturtinti kompozicijas dar sudėtingesnėmis instrumentų partijomis.

Pradžioje nemažas dėmesys buvo skiriamas naujesnėms dainoms iš „Animal“ albumo. Skambėjo ir „My Church“, kurioje Jørgen Munkeby sugebėjo įrodyti, kad gali ne tik rėkti, bet ir labai išraiškingai dainuoti ir efektyviai išnaudoti savo įdomiai aukštą balso tembrą. „Everything Dies“ žavėjo bosine linija. Iš ankstesnio albumo „International Blackjazz Society“ nuskambėjo „Last Day“, kurioje pirmą kartą Munkeby į rankas pasiėmė saksofoną ir skėlė gerą solo, kurių tą vakarą buvo ir daugiau.

Pasirodymas perėjo į naują galios ir įsiaudrinimo lygį, kai grupė atliko grėmėzdišką ir kompleksišką džiazmetalio instrumentalą „Healter Skelter“. Publika šią kompoziciją pasitiko ovacijomis, visgi tai žymiausio grupės albumo „Blackjazz“ kūrinys. Sekė „My Dying Drive“, kada Jørgen Munkeby jau įkalbėjo ir publiką įsijungti padainuoti. Baladė „Hole in the Sky“ buvo tokia nuobodi, kad net didžioji dalis grupės narių, kuriems nereikėjo groti jokių partijų, išėjo atsinešti alaus.

Tačiau dar po poros galingų dainų nuskambėjo „The One Inside“, kurios motyvas skirtas šokti, bet skamba kaip galingas metalas. Tai ir šoko. Šoko net gitaristas. Minioje. Taip, nes ant scenos groti yra pernelyg nuobodu! Jørgen Munkeby vis iškeldavo kamerą, tai duodavo pafilmuoti žiūrovams, jei reikdavo atlikti sudėtingesnę partiją, kuriai reikia dviejų rankų darbo. Prieš „Smash It Up!“ turėjome grupės lyderio pamoką, kaip vokaliai atlikti pagrindinį dainos motyvą. Ir atlikome! Ties dar viena žymia grupės daina „The Madness And The Damage Done“ įsiaudrinimo lygis pasiekė viršūnę. Munkeby išdrįso griūti į minią (juk dėl dažnų incidentų šį triuką muzikantai atlieka vis rečiau). Šios dainos metu nuskambėjo itin galinga gitaros solo partija, visi nariai parodė, kad gali velniškai gerai groti. Bisui grupė pasiliko švelnesnio skambesio „When The Lights Go Out“ ir turbūt didžiausią hitą ir vieną geriausių savo dainų „Fisheye“, kuri buvo praturtinta gan komiška Munkeby saksofono solo, kurios viduryje atlikėjas net konsultavosi su minios priekyje esančiais klausytojais, ką jam groti.

Sudedant visus įspūdžius į vieną krūvą, „Shining“ puikiai atskleidė sėkmingo koncerto formulę — tiesiog stebink ir jaudink žiūrovus, kiek gali. Neleisk jiems nuobodžiauti. Tuo aspektu neilgas 70 minučių trukmės pasirodymas yra daug geresnis negu dviejų valandų koncertas, kuriame tiesiog skamba daug dainų. Įsimintinas koncertas gali būti arba muzikaliai, arba scenografiškai turtingas. Čia buvo praktiškai du viename. Smagu, kad pačiai grupei buvo linksma. Ir nors iš pradžių Munkeby pats pastebėjo, kad patalpa ankštoka ir minia nedidelė, tačiau vėliau atskleidė, kad jam smagu šioje publikoje groti. Taip pat pagirtinas bruožas yra beveik prieš kiekvieną dainą pasakyti, kokią dainą grupė ruošiasi groti. Tai tiesiog naudinga tūlam klausytojui, kuris nėra diskografijos ekspertas, tiesiog vėliau patikusias dainas susirasti ir klausytis savo malonumui. Taip pat pagirtinos ir vizualizacijos antrame plane, buvo rodomi daugelio dainų tekstai šaunių vaizdinių fone. Nors ant scenos ir taip vyko daug dalykų, todėl ar tos vizualizacijos atkreipė kažkieno dėmesį, nelabai aišku.

Ir žinoma, neapsakomas grupės originalumas ir meistriškumas muzikine prasme. Daug stipraus saksofono, poliritmikos, kuri verčia kratyti galvą į visas puses. Sinergija tarp boso ir elektrinės gitaros partijų ir riebūs sintezatoriaus antro plano „užpildymai“. Tokia kombinacija pajėgi nunešti stogą ir varijuoti tarp stilių. Buvo ir baladžių, buvo ir avangardo. Universalumas taip pat yra sveikintinas bruožas! Su kuo ir tenka sveikinti „Shining“. Tegul jie ir toliau taip stengiasi džiugindami viso pasaulio klausytojus.

Renginyje lankėsi ir vertino Einaras Sipavičius.









© 2007-2011 radijas.fm Visos teisės saugomos
Dizainas ir programavimas “made.By