Vyresnieji sunkiosios muzikos gerbėjai su nostalgija mena 1992-uosius, kuomet bėgant antriesiems atkurtosios nepriklausomos Lietuvos metams Sporto rūmus sudrebino kultiniai svečiai iš tolimosios Brazilijos – SEPULTURA! Kalbos apie šį koncertą netyla iki šiol. Neabejoju, kad daugeliui tekę girdėti apie įsimintinas metalistų iš kitų šalies kampelių keliones į Vilnių, apie muštynes, apie neaprėpiamus, kaip visata, alkoholio kiekius ir dar daug įvairių istorijų susijusių su pirmuoju brazilų vizitu. Tai bene geriausiai kolektyvinėje metalo gerbėjų atmintyje išlikęs koncertas. Galbūt tik 2000-ųjų Overkill koncertas Kablyje, kurį vainikavo kilęs gaisras, galėtų jam prilygti.

Sekančio Sepulturos vizito teko luktelėti iki 2007-ųjų vasaros, tačiau tuomet, gerbėjai jau stebėjo grupę be brolių Makso ir Igorio Cavalerų (pirmasis grupę paliko dar 1996 m., o antrasis 2006 m.). Dėl pastarųjų pasitraukimo iš grupės ir tolimesnės kolektyvo veiklos nuvilnijo nemažą kalbų. Net ir šiomis dienomis dar galima sutikti klausytojų, kurie rėš jums tiesiai į akis, kad Sepultura senai mirus, o po brolių išėjimo reikėjo arba nutraukti veiklą, arba pakeisti pavadinimą. Na, bet yra kaip yra ir brazilų gretose vis dar groja Andreas Kisser ir Paulo Jr.

Praslinkus porai metų Sepultura jau trečiąjį kartą užsuko į Lietuvą. Tąkart visi norintis išvysti šią ketveriukę traukė ne Vilniaus, bet Anykščių kryptimi. Būtent Dainuvos slėnyje Sepultura džiugino savo gerbėjus. Tai buvo pirmasis kartas, kuomet išvydau šiuos brazilus gyvai, tačiau reginys nuvylė, tad ketvirtojo brazilų vizito Lietuvoje ėjau žiūrėti su didžiuliu skepsiu.

Būtų buvę itin simboliška jei grupės veiklos 30-mečiui skirtas turo koncertas būtų įvykęs Sporto rūmuose. Atsižvelgiant į jų būklę tenka tik apgailestauti ir lietingą lapkričio ketvirtadienio vakarą kulniuoti link Siemens arenos, liaudyje dar žinomos skarbonkes pavadinimu. Vos paskelbus apie koncerto vietą daugelis gūsčiojo pečiais, nes Sepultura ir Siemensas neatrodė labai racionalus derinys. Vis tik įėjus į salę ir pamačius, kad palikta tik trečdalis arenos, ko šiam vakarui tikrai pakako, viskas stojo į savas vietas.

Laikrodis rodo 19 valandų 50 minučių ir scenoje, tiksliai pagal vakaro planą, pasirodo svečiai iš kaimyninės Latvijos Trendkill Method. Sunki pirmosios grupės dalia. Publikos dar nedaug, o ir ta pati vangoka, bet tenka pripažinti, kad latvių kolektyvas taip pat ne iš įspūdingųjų. Eilinis nuobodokas groove metal su strykčiojančiu raudonkepuriu vokalistu priešakyje. Paklausėm, pamiršom ir važiuojam toliau.

Antrieji pasirodė mūsų kraštą (nors būgnininkas olandas) atstovaujantis Awakening Sun. Modernų bei groovovą metalą šutinanti ketveriukė atrodė kur kas solidžiau už kaimynų kolektyvą (matyt gausi koncertinė patirtis ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje šiai grupei buvo į naudą). Publika kaip mat įsisuko į pogą, o galų gale grupės vokalisto paraginti surengė, nors ir neįspūdingo dydžio, bet šiokį tokį wall of death. Įsibėgėjus pasirodymui nutrūko vokalisto gitaros styga bei diržas, tačiau koncertas tęsėsi. Žinoma, dingus vienai iš gitarų, kiek ėmė stigti masės garse, tačiau bendrai paėmus grupė išsisuko iš padėties puikiai

Neilgai trukus šviesos prigeso. Žvilgteliu į laikrodį, pusė dešimt, o scenoje brazilų metalo grandai Sepultura. Viskas tiesiog idealiai punktualu, - pagalvoju sau mintyse. Po kelių akimirkų iš kolonėlių pasipila „Troops of Doom“, iš debiutinio 1986-ųjų opuso, riffai. Vakaro setlistas išliko standartinis šiam turui ir netikėtumų nebuvo. Sugroti visi esminiai brazilų gabalai: Inner Self, Dead Embryonic Cells, Refuse/Resist, Bestial Devastation, Roots ir t.t. Nepaisant koncentravimosi visiems gerai pažįstamuose kūriniuose susirikusieji išgirdo ir naujesnės kūrybos vaisių. Nuskambėjo titulinis 2011 m. albumo kūrinys „Kairos“, „Convicted in Life“ iš albumo „Dante XXI“, „The Vatican“ iš „The Mediator Between Head and Hands Must Be the Heart“ ar visai nesenai pristatytas singlas „Sepultura Under My Skin“.Tačiau būtent senoji kūryba daugeliui buvo labiau prie širdies. Kad klasika nemiršta ir varo iš proto įrodė mergina, kuri skambant kultiniam „Arise“ sviedė į sceną savo liemenėlę.

Bisui brazilai sugrojo net keturis kūrinius. Pradėję minėtais „Bestial Devastation“ ir „The Vatican“ galiausiai vakarą užbaigė su iki skausmo gerai žinomais „Ratamahatta“ bei „Roots Bloody Roots“, kurie iš daugelio atėmė paskutines jėgas.

Nepaisant to, kad A. Kisseriui pjaustant soliakus neretai vien Paulo boso buvo mažoka ir norėjosi antrosios gitaros, nuskambėjus paskutiniams akordams beliko pripažinti, kad koncertas pranoko lūkesčius. Žinoma jei Sepulturoje vis dar grotų Igoris ir Maksas galbūt koncertas būtų buvęs dar geresnis, nors atsižvelgiant į jų muzikinius projektus pasitraukus iš grupės, nedrįsčiau to taip drąsiai teigti. Tačiau tai ką išgirdau lapkričio 12 d. vakarą mane įtikino, kad Sepulturos vis dar galima klausytis gyvai ir laidoti šią brazilų legendą dar ankstoka.

Renginyje lankėsi ir vertino Vitalijus Gailius

Nuotraukų autorius - Vytenis Jurevičius: