Naujienos > Muzikos naujienos

RENGINIO RECENZIJA | Sentimentaliai ir galingai: "Metallica" apv...

Paskelbta: 2019-07-24 16:03
RENGINIO RECENZIJA | Sentimentaliai ir galingai: „Metallica“ apvaizda Tartu
Nuotraukos autorė: Rūta Paitian
„Metallica“ – ko gero pati garsiausia metalo grupė pasaulyje. Aišku, daug kas gali ginčytis, nesutikti su šiuo įvardijimu (ypač „juodošiaus“ gerbėjai, manantys, kad tik death ar black metal yra tikrasis metalas, na bet šįsyk ne apie tai, kieno įsitikinimai tikresni ir stipriau pagrįsti), tačiau tai bene vienintelė metalo grupė, kurią labai mėgsta ne tik metalistai. Beveik keturias dekadas gyvuojanti didžioji ketverto atstovė turi kuo pasigirti: dviženklis skaičius studijinių albumų, daugybė apdovanojimų, pasauliniai turai, tačiau bene svarbiausias laimikis – šimtai milijonų gerbėjų visame pasaulyje, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, politinių įsitikinimų ar netgi dažniausiai klausomo muzikos žanro.

Tenka pripažinti, kad kaimyninėse šalyse sunkiosios muzikos atstovai kur kas dažniau lankosi nei Lietuvoje. 2018 m. thrash metal legendos paskelbusios apie savo ketvirtąjį vizitą Estijoje, stipriai pradžiugino ne tik estus, bet ir lietuvius. Jų džiugesys pasireiškė ženklia skaitline išraiška. Liepos 18 d., Tartu mieste, maždaug 50 000 klausytojų gretas, sudarė bent keli tūkstančiai tėvynainių, nepabūgę ilgos kelionės į antrąjį pagal dydį Estijos miestą.

Tad apie viską šiek tiek plačiau.

Taigi, liepos 18 d., graži ketvirtadienio pavakarė Tartu mieste. Prie koncertinės erdvės būriuojasi grupelės metaliūgų, laukiančių galimybės įeiti. Size does matters, ypač, kai kulniuoji kelis kilometrus iki koncertinės erdvės, į kurią įėjus, pasijunti it Guliveris atsidūręs milžinų šalyje. Net jei ir jautiesi esąs aukštas, pamatęs sceną, (o jei dar pasiseka ir atsiduri netoli jos), tampi skruzdėlyte prieš kone devynaukštį daugiabutį, kurio eksterjero fragmentai išties žavi. Kitais žodžiais tariant sveiki atvykę į Raadi lennuväli, oro bazę, kur ant pakilimo tako jūsų laukia pagrindinė vakaro vinis „Metallica“, su dviem ją apšildančiomis grupėmis „Bokassa“ ir „Ghost“.

Vos pora metų gyvuojanti norvegų grupė „Bokassa“, savo sąskaitoje turi du studijinius albumus: „Divide & Conquer“ (2017 m.), „Crimson Riders“ (2019 m.), kurių kūrybiniai vaisiai „nusėdo“ ant žiūrovų stalo. Nors susirinkusiųjų skaičius turėjo pradžiuginti pirmuosius apšildančiuosius, tačiau ar buvo vice versa? Sunku pasakyti. Galbūt ši grupė dar nėra sutverta oro bazėms, dideliems stadionams ar kitoms erdvėms, talpinančioms kone kelias Lietuvos provincijas, tad gal ir užtektų mažesnių erdvių? Na, bet kai yra sakoma: ambicijos žavi, kartais jos pasiteisina, o kartais joms šio to pritrūksta. Grupės „Bokassa“ atveju – kažko pristigo. Kai šalia laukia būsimų vienos už kitas didesnės grupių dekoracijos – lūkesčiai yra aukšti. Šia prasme „Bokassa“ pasirodė gana silpnai. Šou elementų stygius, tik muzika, kuri neskamba visu pajėgumu ir nusileidžia išklausytų įrašų kokybei.



Gal būtų galima teigti, kad Lars Ulrich daniškos šaknys jam sukelia sentimentų. Tartu surengtame koncerte (ne)atsitiktinai per grupes ir jas atstovaujančias šalis buvo sujungta visa Skandinavija. Norvegų grupei „Bokassa“ palikus sceną, jos vietą užima kita šio regiono atstovė – „Ghost“ iš Švedijos.

Scenos prieangis užpildytas su lig antrosios grupės pasirodymu scenoje stovinčiųjų gretos tampa nepralaužiamos, net mažos pelytės vargu ar būtų radusios nors menkiausią plyšelį pro kurį galėtų įlįsti. Tiesa, naglesnieji bandė laimę prasmukti arčiau scenos, kai kuriems pasisekė, o kitiems liko nubrozdintos alkūnės ar numindžiotos kojos su gera pamoka – nori matyti iš arti, nepatingėk atvykti iš anksto. Juo labiau, kai gigantiška scena, stovinti ant pakilimo tako, pradedančio galvoje sukti (ne, ne „G&G Sindikato“ bytą), „Space Oddity“ pirmąsias eilutes („Ground Control to Major Tom/ Commencing countdown, engines on), asmenų gretos jame sutankėja ypač greitai. Taigi, su lig antrąja grupe pakilimo/nusileidimo takas užpildytas žmonėmis, o tuo tarpu scenoje rafinuotiškasis šėtonas su powerwolfiškais kompanionais ėmėsi apšildančiųjų vaidmens, su kuriuo susitvarkė daugmaž puikiai. Švedų grupės „Ghost“ pasirodymo metu skambėjo tokie kūriniai, kaip: „Ashes“, „Absolution“, „From the Pinnacle to the Pit“, „Cirice“, „Year Zero“, „Dance Macabre“, „Rats“, „Square Hammer“ ir kitos, paskatinusios aukštai iškeltas damas ar džentelmenus dainuoti kartu. Iš to galima spręsti, kad šiai grupei Estijoje gerbėjų tikrai netrūksta.



Rankinės, bliuzonai, telefonai, kepurės, nejaukiai kabančios kameros (it damoklo kardai grasinantys nukristi tiesiai ant galvos) ar paskutinio šiaudo bandanti nusigriebti į orą iškelta ranka – skiriamieji ženklai, it automobilių aikštelėje, padedantys susirasti savo artimuosius, kuriuos pasiekti artėjant „Metallicos“ pasirodymui tapo kone misija (ne)įmanoma. Paskutiniai pasivaikščiojimai ten, kur Veryga Lietuvoje neleidžia arba „pas WaCiuką“ ir bum scenoje išnyra vakaro išlauktosios žvaigždės.

Sunku žodžiais apibūdinti ore tvyrojusią nekantrumo atmosferą, kurią pakeitė palaimingas džiaugsmas scenoje išvydus keturias mažas skruzdėlytes, kurių veidus buvo galima pamatyti per ekranus. Tarsi ilgai būtum keliavęs po dykumą (arba praleidęs naktį autobuse, 9 valandų kelionėje), o troškulio ir karščio nukamuotas kūnas nebepajėgtų judėti toliau – išnyrą oazę, į kurią tave veda Lars Ulrich, James Hetfield, Kirk Hammett, Robert Trujillo.

Nepaisant nelabai pavykusio balionų triuko skambant „Hardwired“ kūriniui, nebuvo galima nesižavėti įnirtingai dirbančiais scenos darbuotojais. Jie sergėjo kiekvieną scenos kampelį, esantį tiek horizontalioje, tiek ir vertikalioje plotmėje. Jų atsidavusi sargyba retsykiais priminė bičių tranus, nors ir ne koryje, bet vis besistengiančius patenkinti savo „metalliškąją motinėlę“ .

Na, bet grįžkime prie „Metallicos“. Per bemaž pustrečios valandos pasirodymą skambėjo tiek naujos, tiek ir senos kūrybos dainos: „The Four Horsemen“, „Moth Into Flame“, „Sad but True“, „Creeping Death“, „Master of Puppets“, „For Whom the Bell Tolls“, „Seek & Destroy“, „One“, „The Unforgiven“, „St. Anger“ ir kitos, kurios net ne klausytojų jūrą, o visą jų vandenyną stipriai įsiūbavo.

Besikeičianti M iš kairės scenos pusės ir A iš dešniosios raidžių spalvos, atliepė ne tik skambėjusių dainų, bet ir visos publikos nuotaikas. Energingai ir audringai it skrydis su žaibais (didžiam šių eilučių autorės nusivylimui „Ride the Lightning“ taip ir neskambėjo) ar melancholiškai ir lyriškai drauge su telefonų švieselėmis.

„Gera būti manimi, nes galiu jus matyti. Esame dėkingi, kad po 38 metų jūs vis dar esate su mumis“, – nuskamba James Hetfield žodžiai, kurie čia pat papildomi su Kirk ir Robert pristatymu ir jų būsimojo estų pankroko grupės „Vennaskond“ dainos „Insener Garini hüperboloid“ koverio atlikimu. Estai euforijoje.

Tai buvo ne vienintelis siurprizas susirinkusiems melomanams. Šalia nesenstančių hitų (sukurtų ir vis dar kuriamų) publiką džiugino įspūdingi lazerių šou, pagarbiai baugūs ugnies stulpai, kylantys tiek iš aukščiausių scenos kraštų, tiek iš dar aukščiau už sceną iškeltų kranų, o taip pat fejerverkai, kurie vidurvasarį leido pasijausti it per naujuosius metus tik ne prie minusinės temperatūros.

Pasibaigus oficialiajai daliai, amerikiečių ketveriukė palieka sceną, tačiau neilgai trukus sugrįžta su encore pasirodymu. Jo metu skambėjo tokie kūriniai, kaip kad: „Spit Out the Bone“, „Nothing Else Matters“, na ir savaime suprantama „Enter Sandman“.

Ar geriausias metų koncertas? Tartu – gal ir taip, sprendžiant iš publikos audringų ovacijų, aišku, dėl užtikrintumo reikėtų teirautis vietinių melomanų. Vertinant visus šiais metais matytus koncertus – vienas įspūdingiausių. Širdį glosto, kad nepaisant to, jog jie tikrai yra labai populiarūs, žinomi, dievinami ir pan., nepaisant su sveikata susijusių negalavimų ir kitų nesklandumų, „Metallica“ vis dar su didžiule energija ir atsidavimu džiugina savo klausytojus. Viso pasirodymo metu grupės narių energija liejosi per kraštus, o akyse vis dar matėsi meilė tam, ką daro. Belieka tikėtis, kad taip dar tęsis ilgus metus, o taip pat, kad „Metallica“ su nostalgija minės ne tik savo pirmąjį kartą Estijoje, bet ir Lietuvoje, su sentimentais, vedančiais į ją sugrįžti.

Organizatorių informacija apie renginį ir nuotraukos

Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian





© 2007-2011 radijas.fm Visos teisės saugomos
Dizainas ir programavimas “made.By