Ledo žemės atstovai, islandai, „Sólstafir“ yra gerai pažįstami sunkiosios muzikos mylėtojams Lietuvoje. Daugiau kaip dvidešimt metų gyvuojantis kolektyvas yra dažnas svečias mūsų šalyje, šįsyk atvežęs ne tik stiprią melancholijos dozę, bet ir minusinę temperatūrą, kuri išliko net ir jiems išvykus.

Na, bet apie viską nuo pradžių. Lapkričio 22-osios vakaras vilniečius ir miesto svečius kvietė menų fabriko „Loftas“ kryptin, kur jų laukė bemaž keturių valandų geros muzikos šou, sukurtas trijų grupių: Louise Lemón, „Árstíðir“ bei „Sólstafir“.

Tradiciškai, pirmuosius apšildančiuosius beveik niekas nestebėjo, žiūrovų buvo vos vienas kitas. Viena vertus, tokiais atvejais gali praleisti gerą pasirodymą ir galimybę praplėsti savuosius muzikinius horizontus, kita vertus, likti nusivylęs, kad be reikalo atvykai anksčiau, jei visgi nieko gero nebūta. Louise Lemón atveju – aukso viduriukas. Prieš koncertą išklausyti įrašai suponavo mintį, kad laukia solidus, subtiliai subalansuotas pasirodymas, kuris realybėje tik iš dalies pateisino lūkesčius. Vokalistė susiliejo su instrumentine dalimi, vokalui taip ir neatsiduriant aukštesnėje plotmėje. Nors ir palaimingoje transo būsenoje pavyko atsidurti, tačiau tam tikrų nejaukumo apraiškų būta, kaip kad ir greitas vokalistės pasitraukimas nuo scenos, paliekant grupę groti. Galbūt tai buvo šou dalis, tačiau ne visų suprasta. O ir susiprasti bei pažinti „death gospel“ skambesį buvo lemta tik tiems laimingiesiems, nepatingėjusiems atvykti anksčiau. Praskambėjusiems tokiems kūriniams, kaip: „Thirst“, „Egyptian Darkness“, „Appalacherna“, „Cross“, „Let Me In“ ir kitiems, muzikantai užleido sceną antrajai apšildančiųjų grupę „Árstíðir“.

Trijų vyrų kone grigališkuoju choralu startavęs pasirodymas skambant „Heyr himna smiður“ buvo sutiktas kur kas gausesnio melomanų būrio. Galbūt tai lėmė, jog grupė jau ne pirmą kartą lankosi Lietuvoje (nors sulaukus Ragnar Ólafsson klausimo: „Ar yra anksčiau kas matę „Árstíðir?“ , – žiūrovų gretose nebūta nei vieno atsakiusio: „Taip“) arba kad turi didesnę patirtį muzikiniame pasaulyje nei kaimynai iš Švedijos, o gal dėl to, kad du „Árstíðir“ nariai (klavišininkas Ragnar Ólafssonir, būgnininkas Hallgrímur Jón „Grimsi“ Hallgrímsson) taipogi groja su „Sólstafir“ kolektyvu? Kad ir kaip ten būtų, jie pasirodė išties puikiai. Klavišininkas bandė pamokyti islandų kalbos, kaip jam sekėsi? Sunku pasakyti, man asmeniškai išliko tik ačiū (takk).

Klausantis „Árstíðir“ nebuvo įmanoma išskirti vieno pagrindinio vokalisto, nes beveik visi (išskyrus violančelininką ir būgnininką) dainavo, tuo (kad ir kaip keistai skambėtų) primindami ne per seniausiai sugrįžusius legendinius paauglių dievukus „Backstreet Boys“ tik su kur kas didesniu žavesiu. Buvo įdomu stebėti „Árstíðir“ pasirodymą ir girdėti įvairių žanrų simbiozę, nuo bažnytinių giesmių, folklorinio indie rock variacijų iki pop muzikos klasikų, su tam tikromis aliuzijomis į didžiuosius jos atstovus, kaip kad George Michael ir jo kūrybą.

„Árstíðir“ buvo paruošę programą su tokiais kūriniais, kaip: „Ljóð í sand“, „Lover“, „Things You Said“, „Shades“, „While this Way“ ir kitais, padėjusiais ne tik pagreitinti susitikimą su „Sólstafir“ sąstatu, bet ir paliudijusiu, kodėl Skandinavija ne veltui gali būti laikoma vienu didžiausiu sunkiosios muzikos fabriku pasaulyje.

Pasitraukus paskutiniajai apšildančiųjų grupei, prasidėjo didysis vakaro žvaigždžių laukimas, kuris truko itin trumpai. Laikrodžiams rodant 21.15 scena prisipildė dūmų, sukūrusių mistifikuotą mizansceną, kurioje it per tamsų rūką gitaromis kelią prasiskynė bosistas Svavar „Svabbi“ Austmann, gitaristas Sæþór Maríus „Pjúddi“ Sæþórsson bei „Sólstafir“ frontmentas Aðalbjörn „Addi“ Tryggvason. Na, o paslaptingumo šydą, jiems už nugarų laikė klavišininkas Ragnar Ólafsson bei būgnininkas Hallgrímur Jón „Grimsi“ Hallgrímsson.

Energingasis „Addi“ it vilkelis nuolat sukosi scenoje ir už jos ribų, palypėdamas aukščiau ir arčiau žiūrovų. Vienam pamoją, su kitu susižaibuoja, trečiai ranką pabučiuoja, ketvirtai kepurę uždeda (kurią, deja, vis tiek reikėjo grąžinti), penktai mediatorių įteikia, na ir nuolat hipnotizuoja savo itin patrauklia gitara. Islandiškasis santūrumas, o kartu energija trykštantis pasirodymas – dvi sunkiai suderinamos savybės viename asmenyje, tačiau jų tarpusavio sąveika negalėjo nežavėti.

Grupės frontmenas nedaugžodžiavo, prisiminė, kad toli gražu ne pirmą kartą lankosi Lietuvoje, saikingai kalbėjosi su publika, taip be žodžių pareikšdamas, kad geriausia kalba yra muzika ir jos sukeliami pojūčiai. Niūriai romantiška, melancholiškai graži, sunkioji, bet sukelianti palengvėjimą širdyje, pakeldama į nesankcionuotą ekstazę darbo savaitės nustekentas sielas.

Šiauriečiai publiką džiugino, tiek jau klasikiniais kūriniais, tiek ir naujais kūrybiniais vaisiais, kaip kad: „Hula“, „78 Days in the Desert“, „Ótta“, „Köld“, „Svartir sandar“, „Fjara“, „Necrologue“, „Silfur-Refur“, „Goddess of the Ages“ (kūrinys, vainikavęs „Sólstafir“ pasirodymą, kurio užsiprašė pati publika, į tai „Addi“ replikavo: „Jūs rimtai norit šio šūdo klausyti?“), na ir kitais, kurių klausantis laikas pralėkė nepastebimai greitai. Nutilus paskutiniesiems akordams ir išdalinus visus mediatorius, publika, išsiskirstė, sklidina šilčiausiais sentimentais santūriesiems ledo šalies atstovams.

Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Vytenis Jurevičius.