Naujienos > Muzikos naujienos

RENGINIO RECENZIJA | "Slstafir" viešnagė Vilniuje: prastas ga...

Paskelbta: 2015-02-17 11:03
RENGINIO RECENZIJA |
Solsafir. [Vytenio Jurevičiaus nuotr.]
Minčių vingiuose susidūrus žodžiams - Islandija ir muzika - iškart kyla klausimas kaip tokia maža valstybė, turinti vos 317 351 gyventoją, sugeba į pasaulinę rinką prastumti tiek daug (atsižvelgiant į grupių ir gyventojų santykį) kokybiškų atlikėjų/grupių? Vargu ar muzika besidominčioje pasaulio bendruomenėje rastume nežinančių salos flagmanu tapusios Björk vardo. Daugelis bent ausies krašteliu yra girdėjęs post rockerius Sigur Rós ar elektroninių garsų burtininkus Gus Gus. O štai kadaise old school death metal grojusių Sororicide debiutinio įrašo „The Entity“ kopijos pasaulyje parduodamos už kelis tūkstančius dolerių, kuo retas muzikinis kolektyvas galėtų pasigirti. 2012 metais black metal sceną, išleidę pirmąjį savo albumą, sudrebino Svartidauði, kurie tampa dažno festivalio Europoje svečiais ir sparčiai plečia savo gerbėjų ratą. Maža salelė, o tiek daug grupių žinomų už jos ribų. Fenomenas ir ne kitaip!

Vasario 13-ąja Vilniuje apsilankė dar vienas Heklos pašonėje kūryba užsiimantis kolektyvas - Sólstafir, kurių vardas šių dienų muzikinėje padangėje linksniuojamas itin dažnai. Išleidę pirmuosius du albumus – „Í blóði og anda“ ir „The Masterpiece of Biterness“ - šie islandai atkreipė ne vieno sunkesne muzika besidominčio klausytojo dėmesį. Tačiau gerbėjų ratas ir platesnio mąsto pripažinimas sietinas su „Köld“ išleidimu, kuris ženklina ryškius pokyčius grupės kūryboje.

Tai nėra pirmoji Sólstafir viešnagė Lietuvoje. Prieš kelerius metus Varnių ežero pašonėje vykusio festivalio „Kilkim Žaibu“ klausytojus islandai džiugino savo kūryba. Be to ir kitoms penktadienio vakaro grupėms – Omertai bei Dominanz – pasirodymai mūsų krašte nebuvo pirmi. Abi jos yra grojusios festivalyje „Velnio Akmuo“.

Taip jau susiklostė aplinkybės, kad, dėl objektyvių priežasčių, „New York‘ą“ pasiekiau tik norvegų Dominanz pasirodymui einant į pabaigą. Spėjau pamatyti vos porą paskutinių gabalų, tad į platesnė pasirodymo analizę nesivelsiu. Kolegos informavo, kad koncertas prasidėjo punktualiai, kas jau tampa įprasta ir sveikintina. Dar 2010 m. matyti Velnio Akmenyje šie norvegai paliko ganėtinai gerą įspūdį. Šįkart taip pat ant scenos atrodė užtikrintai, matosi, kad ne naujokai. Muzika gyvai skamba, kurs kas stipriau nei įrašuose. Tik, deja, prastas garsas neleido pilnai pasimėgauti tais dviem kūriniais, kuriuos spėjau išgirsti.

Po norvegų atėjo eilė hipsterių trijulei iš Rygos – Omertà. Intstrumentinį post/stoner rocką atliekantys latviai garso atžvilgiu skambėjo geriau nei prieš juos groję Dominanz, tačiau pati muzika pasirodė nuobodi. Ganėtinai vienodos gabalų struktūros ilgainiui ėmė pabosti. Kai kurie kūriniai kaip tokios stilistikos muzikai ryškiai per trumpi paliekantys neišbaigtumo pojūtį. O grupės gitaristas kišdamas tapping techniką vos ne kiekviename kūrinyje taip pamindamas ausinę taisyklę, jog viskam tūri būti saikas, ima varyti žiovulį. Reziumė: jei rūkyčiau, jau po poros Omertà gabalų būčiau be didesnių dvejonių jų pasirodymą iškeitęs į žalingąjį, bet daugeliui tokį malonų, cigaretės dūmą.

Kaip ir buvo galima tikėtis prieš koncertą artėjant headlinerių pasirodymo laikui „New York‘o“ salėje vietos darėsi vis mažiau. Sólstafir išėjimo į sceną, kaip ir daugelis susirinkusiųjų, laukiau su nekantrumu. 2012 m. Čekijoje vykstančiame festivalyje „Brutal Assault“ matytas šių islandų pasirodymas paliko tik teigiamus atsiminimus, todėl buvo įdomu kaip jie skambės mažesnėje, klubinėje aplinkoje.

Pasigirdus intro garsams visų dėmesys nukrypo į sceną, kur prie savo instrumentų rinkosi grupės nariai. Daugelis tikriausiai atkreipė dėmesį į sudėties pokyčius kolektyvo gretose. Būgnininkas Guðmunduras dėl asmeninių priežasčių negalėjo turuoti su grupe, tad jį pakeitė amerikietis Karlas, kuris susitvarkė su savo pareigomis be didesnių rūpesčių.

Sólstafir pradėjo savo pasirodymą trumpiausiu „Masterpiece of Biterness“ kūriniu Nàttfari. Kaip bebūtų gaila senosios grupės kūrybos adoruotojams daugiau prie šio įrašo koncerto metu nebuvo grįžta, o vis dar besitikintiems išgirsti ką nors iš debiutinio albumo (vienas tokių yra ir apžvalgos autorius) beliko tyliai braukti tikras ar įsivaizduojamas ašaras. Pagrindinis dėmesys teko grupės kūrybinei erai prasidėjusiai nuo albumo „Köld“ ir kol kas užbaigiančiai praėjusių metų daugelio klausytojų, tame tarpe ir mano, topuose karaliavusiu „Ótta“. Atrodė, kad su kiekvienu islandų kūriniu satisfakcija publikos gretose tik auga. Ir kur gi nebūsi patenkintas skambant tokiems kūriniams kaip Djákninn, Lágnætti ar Ótta.

Tarpuose tarp kūrinių grupės vokalistas Aðalbjörnas nevengė bendrauti su publika. Prisiminė, jog Islandija 1991 m. vasarį pirmoji pripažino mūsų nepriklausomybę, kas susilaukė gausių ovacijų iš susirinkusiųjų. Taip pat pravedė anti agitacinę kampaniją ketinantiems vykti į Islandiją. Anot Aðalbjörno ugnikalniai nėra jau tokie šaunūs, jie tik sujaukia skrydžių planus, geizeriai taip pat prasiveržia bet kur ir bet kada bei didelio džiaugsmo neteikia, o be to ir miškų, skirtingai nei Lietuvoje, Islandijoje nėra.

Baigę savo pasirodymą ir pasitraukę į užkulisius svečiai iš Reikjaviko publikai nerimstant sugrįžo ir sugrojo dar porą kūrinių. Lietuvos estrados vilkas Stasys Povilaitis turi Sudegintus tiltus, lyg feniksas iš pelenų pakilus Džordana Butkutė - Vienas namuose, o štai Sólstafir - Fjarą. Koncerto metu ne kartą iš publikos gretų aidėjo šūksniai su šios dainos pavadinimu, tad nenuostabu, kad desertui palikta Fjarą tapo vakaro zenitu. Po to sekusi Goddess of the Ages, tokio emocinio užtaiso jau nebeturėjo.

Ačiū islandams už nuoširdų pasirodymą. Energija ir laisvė sklindanti nuo scenos neatrodė suvaidinta. Be abejo didelis pliusas puikiam apšvietimui traukusiam akį bei pagyvinusiam ne tik vakaro headlinerių, bet ir kitų grupių pasirodymus. Tačiau ne viskas buvo taip gerai. Tokia muzika, kokią atlieka Sólstafir, reikalauja labai kokybiško, sodraus, sakytume, preciziško garso, kurios šįkart trūko. Švarios gitarų bei vokalo partijos girdėjosi dar pakankamai gerai, tačiau grupei įmetus didesnę pavarą garsas susiliedavo į košę, kuri tapo ne itin maloniu išbandymu ausims. Pasirodymui įsibėgėjus, sunku pasakyti, ar ausys adaptavosi, ar garsistas padirbėjo reikiama linkme, bet reikalai šiek tiek pasitaisė, tačiau nekokybiško garso šleifas išliko iki pat pabaigos.

Lankėsi ir vertino Vitalijus Gailius

Nuotaukų autorius - Vytenis Jurevičius:

Dominanz









Omertà











Solstafir






























© 2007-2011 radijas.fm Visos teisės saugomos
Dizainas ir programavimas “made.By