Naujienos > Muzikos naujienos

RENGINIO RECENZIJA | "Roxette" Kaune: praeities šešėlius besi...

Paskelbta: 2014-11-27 21:03
RENGINIO RECENZIJA |
Roxette pasirodymas Kaune. [Manto Daleckio / Unrest nuotr.]
Pirmą kartą patekau į situaciją, kuomet eidama į koncertą stengiausi neturėti absoliučiai jokių vilčių, nespėlioti kas bus ir nežiūrėti jokios gerbėjų filmuotos medžiagos iš ankstesnių šio turo koncertų. Būtent šitaip galvojau žvarbų lapkričio 25-tosios vakarą, stovėdama Žalgirio arenoje ir laukdama Roxette pasirodymo. Kaip ir daugelis kitų, kurie yra susipažinę su dabartine Roxette situacija, stengiausi iš koncerto nesitikėti per daug, tačiau grįžinėdama namo supratau, kad gavau nemažai peno apmąstymams. Tačiau apie viską nuo pradžių.

Niekam ne paslaptis, kad dabartinė Roxette situacija – nepavydėtina. Jie stengiasi padaryti puikų pasirodymą, tačiau yra stabdomi sunkios vokalistės ligos, sutrikusios motorikos, negalėjimo matyti viena akimi ir dažno žodžių pamiršimo. Vis dėlto, nemažai ėjusių į koncertą nieko apie tai nežinojo ir, žinoma, kaip žmonėms ir įprasta, paskubėjo pasidaryti išvadas. Veikiausiai labiausiai erzinęs ir muzikos grožį nustelbęs reiškinys buvo tai, jog viso koncerto metu teko klausytis aplinkinių kalbų apie tai, jog va, vokalistė prisigėrė, vos ant kojų pastovi, sėdi ant kėdės apsinarkašinus ir dar už tokį pasirodymą pinigus ima. Šis koncertas nebuvo pridengtas „mes padarysim geriausią jūsų matytą šou“ skraiste. Nebuvo kalbų nei apie tai, kad vokalistei Marie yra gerai, nei tai, jog ji gali padaryti tokį pasirodymą, koks būdavo prieš dvidešimt metų. Na, bet galbūt ne visi domisi tuo, kas vyksta jų mėgstamų grupių narių gyvenimuose. Tebūnie.

Vis dėlto, Roxette padėties nė kiek nepagerino tai, jog būdami ne pačios geriausios formos, jie nepadarė absoliučiai nieko, kad bent kiek pamalonintų klausytojų akį. Man, dvidešimt pirmojo amžiaus lepūnėlei, įpratusiai koncertuose matyti ryškias šviesas ir iš kojų verčiančias projekcijas, efektai, jeigu juos apskritai galima taip vadinti, priminė ne modernų pasirodymą, o vargano miestelio kultūrnamį arba, geriausiu atveju, Palangos vasaros estradą jos klestėjimo laikais. Baltos, kiek permatomos juostos/užuolaidos Roxette už nugarų, kelios raudonos šviesos, nei vieno ekrano prasčiau matantiems ar toliau stovintiems. Kuklumas – skandinaviškas bruožas ir tipiškas Roxette stilius, tačiau liūdna tiesa ta, jog minimalizmas tinka tik tuomet, kai atlikėjai spindi ryškiau, nei bet kokia projekcija.

Koncertuose įprasta elgtis laisvai ir atsipalaiduoti, tačiau, deja, ne šį kartą. Kaip rašė visi didieji portalai, pasirodymo pradžioje nutiko tai, ko, veikiausiai, ir reikėjo tikėtis iš prastos sveikatos moters – vokalistė bestovėdama nukrito. Nieko rimto, nieko ypatingo, ne pirmas ir ne paskutinis kartas, tačiau tai sukėlė įtampą tiek tarp tų, kurie stovėjo ant scenos, tiek tarp tų, kurie ją stebėjo. Nuo tos akimirkos atrodė, jog visi arba laukia, kad tai pasikartotų, arba meldžiasi, kad jai viskas būtų gerai. Vis dėlto, saugiai ant kėdės prasėdėjusi viso likusio koncerto metu, Marie sudainavo kur kas geriau, nei iš jos buvo galima tikėtis. Žinoma, jos balsas, anksčiau buvęs virtuozišku ir pritrenkiančiu, dabar yra tik praeities šešėlis, tačiau net ir tokioje situacijoje ji dainuoja geriau nei daugelis šiuolaikinių žvaigždučių. Retkarčiais pasimesdama, bene visada stebėdama pritariamąją vokalistę, kuri, rodos, padėdavo Marie neužsimiršti ir dainuoti toliau, vokalistė sugebėjo priminti dėl ko mes visi čia susirinkome. Hitai, tokie kaip „How Do You Do“, „It Must Have Been Love“, „Joyride“ ir „Listen To Your Heart“ skambėjo galingai, energingai ir sugebėjo išjudinti net ir kuklius ir sustabarėjusius lietuvius. Žinoma, nuodėmė būtų nepaminėti ir visų kitų, stovėjusių ant scenos. Energingas, nuostabiai skambantis, maloniai su publika bendraujantis ir puikiai nusiteikęs dueto Roxette narys Per Gessle privertė visus tuos, kuriems virš penkiasdešimt jaustis šiek tiek blogai. Virtuoziškas pagrindinis gitaristas, klavišininkas... Jie visi buvo nuostabūs ir džiugino ausį. O ką jau kalbėti apie po sceną šokinėjančią, trimis instrumentais grojusią ir puikaus balso savininkę pritariamąją vokalistę, be kurios, rodos, Marie sunkiai išsiverstų. Kaip tikri scenos veteranai, Roxette žinojo, kad pamaloninti publiką reikia apeliuojant į jų patriotiškumą ir vietoj to, kad sakytų, jog tai – geriausia šalis Pasaulyje, o publika – pati nuostabiausia, jie sugrojo „Ant kalno mūrai“. Lengvas triukas, bet ak, koks veiksmingas...

Šiaip ar taip, koncertas sukėlė dvilypes emocijas. Iš vienos pusės tai buvo nostalgiškas reginys, suteikęs galimybę pirmą ir, veikiausiai, paskutinį kartą gyvai išgirsti dainas, su kuriomis augau. Tai buvo širdį šildanti patirtis ir nuostabus bei įkvepiantis stiprios asmenybės pavyzdys. Kita vertus, tai buvo koncertas, kurį reikėjo daryti mažesnėje ir jaukesnėje salėje, dar garsiau kalbant apie tai, ko reikėtų tikėtis ir tikintis sutraukti tik tuos gerbėjus, kurie žino esamą situaciją ir grupei dovanoja tik meilę ir palaikymą.

Koncerte lankėsi ir vertino Patricija Tilvikaitė

Nuotraukų autorius - Mantas Daleckis ("Unrest"):















































© 2007-2011 radijas.fm Visos teisės saugomos
Dizainas ir programavimas “made.By