Gegužės 9-oji, ketvirtadienis. Aplink teatrą „Vilniaus klasika“ buriuojasi gerbėjai, nekantriai laukdami „Kabloonak“ pasirodymo. Vieta, išties, ne standartinė. Vytenio gatvė – senamiesčio prieangis, sėkmingai aplenkiamas aktyvaus transporto garsų, o teatrą supanti medžių alėja prideda vietai papildomo žavesio. Ne veltui koncertų organizatorių buvo akcentuota, kad siekiama pristatyti neatrastas miesto vietas. Ko gero daugelis šią vietą pamatė pirmą kartą arba atrado iš naujo.

Teatro „Vilniaus klasika“ salė artėjant „Kabloonak“ pasirodymui vis labiau gausėjo: renkasi klausytojai, iš pakampių nedrąsiai traukiamos sulankstomos kėdės, kad tik patogiau savaitės darbų išvargintiems kūnams būtų.

Kai scenos prieangis užpildomas kėdėmis, o pakampėse stoviniavę melomanai atsiduria ant jų, šviesos užgęsta, o scenoje išsirikiuoja muzikantai, vedami Jono Narbuto.

Kažkas tokio labai tikro. Kažkas artimo ir šilto. Kažkas santūriai romantiško ar romantiškai santūraus. Svajingasis „Kabloonak“ ir jo antrasis albumas analogišku pavadinimu („Kabloonak“) pristatomas susirinkusiai publikai.

„Tai kaip suprantu mano koncertai yra sėdimi?“ – nužvelgdamas sėdinčiuosius prasitaria Jonas. „O dar su Mantu kalbėjom, kad nereikia tų kėdžių, kad užteks tik kelių eilių pasieniuose.“

Matyt nuovargis daro savo, bet net ir po šio mandagaus patraukimo per dantį, klausytojai savo vidinės ekstazės neperduoda galūnėms. Kas sakė, kad negalima pajudėti sėdint? Svarbiausia, kad muzika keltų malonias emocijas, o jų išraiška kiekvieno reikalas.

Vakaro metu skambėjo naujojo „Kabloonak“ albumo kūriniai: „To Begin“, „Sad and Beautiful World“, „Lazy Guitar“, „Wanderers in the Sand“, „Starting Point“, „Bruises on Her Legs“ (Jonas Narbutas: „Ilgai kūriau šią dainą, nesisekė jos personifikuoti, galiausiai nusprendžiau, kad tai turėtų būti apie mane, moteriškame kūne)“, „Hefty Eyes“, „Never Left the Town“ (Jonas Narbutas: „Pagalvojau, kad vertėtų šią dainą pervadint į „Devil Left the Town“), „Always Loved You“, nebuvo pamiršti ir senesni, dar tikrai neuždulkėję kūriniai, iš ankstesniojo „Piano Out Of Tune“ albumo kaip kad: „Am I“, „Messed Up“, „Piano Out Of Tune“ ir kiti, padėję visą vakarą keliauti laiku.

Viena iš stotelių 6-asis dešimtmetis. Toks jausmas, lyg klausytum Elvio Preslio taip ir laukiant kada užklaus „Are you lonesome tonight?“

„Kabloonak“ koncertas ir jo dalyviai scenoje – tarsi ateiviai, iš kitos planetos, o gal iš mūsų praeities? Laukinių devyniasdešimtųjų (plius minus keli meteliai tai šen, tai ten) karta, persipynusi su ankstesniųjų epochų dvasia. Gal 7-ojo dešimtmečio renesansas? Paskutiniai Brėmeno muzikantai, laiku ir vietoje. It šveicariškas laikrodukas, tiksi į taktą, vieningai dirba, ranka ranką plauna, tik šįsyk be neigiamos potekstės.

Įdomiausia, kad stebint scenoje verdantį gyvenimą niekaip neapleido jausmas, kad kiekvienas iš muzikantų buvo skirtingose orbitose, tarsi kūnai scenoje atlieka, tai, ką ir turi atlikti, o dūšios klajoja savuosiuose pasauliuose. Taip ir maga sužinoti, o ką tuo metu išgyvena kūrėjas, kai pristato savo kūrybą susirinkusiai publikai ir mato jos teigiamą atsiliepimą?

Daina dainą veja, širdin meiliai stuksena arba atsisėdi ir jauti kaip rūpesčiai pamažėle nyksta, jų vietą užima jaukumas ir palaima.

Viso vakaro metu dvelkė bendruomeniška atmosfera. Lyg „Kabloonak“ gerbėjai būtų viena didelė šeima, atradusi savo giminystės ryšius be „Nepriklausomos paieško tarnybos“ pagalbos ar susaistyti pareigos, nes mama prisakė būtinai dalyvauti. Buvo malonu stebėti visus muzikantus scenoje, o ypač Manto Joneikio „multitaskinimą“ (o dar sako, kad tik moterys taip daro?): clapas, pianinas, gitara-smuikas.

Koncertui baigiantis Jonas padėkojo visiems prisidėjusiems prie albumo išleidimo, o taip pat gausiai susirinkusiai publikai, kurios solidi skaitlinė išraiška nustebino net ir patį „Kabloonak“ veidą.

Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian