„Queen“ egzistavimą patapo įprasta kvestionuoti iškart po Fredžio Merkurio mirties. Todėl pirmasis „Queen“ vizitas Lietuvoje tapo ne tik vienu reikšmingiausių šių metų muzikos renginių, kurio galbūt kai kas laukė ir dešimtmečius, bet ir sąmokslo teoretikų suvažiavimu, kurie atėjo patvirtinti arba sugriauti visas teorijas, kurias patys yra išsikėlę apie Adamo Lamberto indėlį „Queen“ pasirodymuose, senųjų grupės narių formą bei pasirodymo visumą.

Visiškai natūralu, kad tų gerbėjų ir smalsuolių buvo absurdiškai daug, jų neišgąsdino net lietuviškai piniginei toksiškos bilietų kainos. Dar likus gerokai daugiau nei pusvalandžiui iki oficialios koncerto pradžios rūbininkės skelbė, kad vietų rūbinėse (na, bent jau kai kuriose) nebėra, o kiek po 20:00 pažvelgęs į tribūnas galėjai kelti klausimą, vienos ar dviejų rankų pirštų užteks suskaičiuoti visas tuščias vietas. Stovinčiųjų parteris irgi buvo kompaktiškai užpildytas. Per žmonių intensyvias diskusijas bei garsius skatinimus grupei pasirodyti aplodismentais vargiai galėjai suvokti, kad užsklandoje groja „Boston“ — „Foreplay / Long Time“.

Ir štai, praėjus dešimčiai minučių po aštuntos, ekrane, uždengiančiame visą sceną, vaizdas pradeda drebėti kol jį pramuša ranka. Koncertas prasideda! Galbūt „We Will Rock You“ įžanga nuskambėjo kažkaip labai nenatūraliai, tačiau greitas peršokimas į „Hammer to Fall“, ir tiek vaizdas, tiek garsas pradėjo gerėti. Lamberto vokaliniais gebėjimais niekas nedrįso abejoti nuo pat pirmos dainos, Mėjaus ir Teiloro forma vargiai ar buvo galima abejoti taip pat, ypač po galingo antrojo numerio „Stone Cold Crazy“. Po vienos mažiau žinomos dainos, pavyzdžiui, „Tie Your Mother Down“, pakeitė daug įsimintinesnė „Another One Bites The Dust“, ir tik po penktos dainos „Fat Bottomed Girls“, kurioje buvo bene epiško gerumo Mėjaus gitaros solo ir kai jau pradėjo rodytis, kad „Queen“ čia atvažiavo tik atgroti dainas, Adamas kreipėsi į publiką ir parodė, kad stebintieji grupei nėra vienodai.

Toliau buvo sugrota „Killer Queen“, kurią Adamas atliko atsisėdęs ant iš po grindų iškilusia roboto galva — taip, to paties iš „News to the World“ viršelio. Po dainos atlikėjas pristatė šį personažą — pasirodo, jo vardas yra Frankas ir jis visą dieną „prilipęs“ prie Adamo užpakalio. Bet čia tik visų vizualinių ir scenografinių pompastikų pradžia.

Publika įsiaudrino prasidėjus „Don‘t Stop Me Now“, o vėliau ant scenos atsirado rožinis triratis — greičiausiai turėjo sugroti kokią naują dainą „Tricycle Race“, tačiau Adamui važinėjantis po scena ta transporto priemone buvo atlikta „Bicycle Race“. Šių dainų metu aiškiai pasimatė atlikėjo pastangos rodyti kiek įmanoma panašesnes manieras į Fredžio Merkurio. Na, kaip tik tuo metu Adamas ir pasakė bene filosofinę prakalbą apie mėgstamą kritiką „tu ne Fredis“. Jis garsiai tam pritarė, pridėjo, kad yra lygiai toks pat Merkurio fanas kaip ir mes visi ir kad neįmanoma prilygti roko dievui.

Iš „Bicycle Race“ buvo greitai peršokta į „I‘m In Love With My Car“, o po to nuskambėjo ir baisiai intriguojanti, ne visiems „Queen“ gerbėjams pažįstama daina „Get Down, Make Love“, kurios metu netrūko vaizduotę žadinančių ekranizacijų, o ir tekstas turi pridėtinį poveikį. Vis dėlto visą diskografiją klausiusiems gerbėjams išgirsti ne tiek žinomą dainą buvo gal net dar maloniau.

Ir štai atėjo viena įdomiausių pasirodymo dalių — „I Want It All“ skambesį tiesiog nubloškė aplodismentų banga, tačiau dainos didybės tai nenubraukė, o tik dar labiau pastiprino. Brajanas Mėjus išėjo į scenos centrą ir pažėrė galybę lietuviškų žodžių. Už tai, kad grupė tik pirmą kartą lankosi Lietuvoje, gitaristas pažadėjo įsimintiną vakarą (jis tuo momentu jau toks buvo). Ir sugrojo netikėtai jautrią „Love of My Life“ akustine gitara bei savo balsu. Paskutiniam posme padainuoti prisijungė ir pats roko dievas, tik iš ekrano, žinoma. Arena paskendo išmaniųjų telefonų bei žiebtuvėlių šviesose. Mėjus pripažino esąs sužavėtas tokios galybės šviesų. Na, gerbėjai, matyt, taip atsidėkoja už tokį „Love of My Life“ atlikimą.

Vėliau buvo sugrota keleta nostalgiškų dainų apie meilę: „Somebody to Love“ ir „Crazy Little Thing Called Love“. Pastaroji daina yra itin preciziškai sukomponuota, todėl norėjosi gerai išklausyti ir surasti bent kokį netikslumą, pakenkianti visai dainai. Tačiau nebuvo ir net kitoniškas Lamberto tembras nepašalino nė truputėlio efekto.

Staiga būgnų komplektas iškilo scenos viduryje. Ir prie jo prisėdo Rodžeris. Prasidėjo mušamųjų batalija tarp jo ir antrojo būgnininko, kuris yra ne kas kita, kaip tik paties Rodžerio Teiloro sūnus Rufus. Čia ilgametis „Queen“ narys parodė, kad moka ne vien tris ritmus mušti (o ši mintis ganėtinai dažnai kyla klausantis grupės dainų), bet ir stipriai pakovoti. Galiausiai bataliją užbaigė dviejų būgnininkų sinchroniška partija.

Šioje vakaro dalyje teko matyti daugiau Rodžerio. „Under Pressure“ Teiloras perėmė pamainą iš roko karaliaus (nes roko dievo titulas jau užimtas) David Bowie ir čia pasirodė, kad būgnininkas gali atlikti ne tik pritariančiojo vokalo rolę, tačiau tuo pat metu būgnuoti ir atlikti pagrindinę vokalo partiją. O „A Kind of Magic“, kadangi yra paties daina, tai jis pats vokalą ir atliko, šįkart tik be būgnų (gerai, kai yra patikimų žmonių, galinčių perimti mušamuosius).

Atrodo, jau tiek daug dainų sugrota, tačiau iki pabaigos dar toli! Lambertas išsipuošęs grįžta atlikti puikiai visiems pažįstamos „I Want to Break Free“, kurios metu ir šviesas po visą areną išsklaidantis disko kamuolys iškilo (trumpam atmosfera galėjo priminti 80-ųjų legendų koncertą, o ne „Queen“). Galų gale Adamui leista atlikti ir vieną dainą iš savo repertuaro — „Whataya Want From Me“ (iš pavadinimo leksikos nesunku suprasti, kurios epochos atlikėjo čia daina). O po trumpo „Take My Breath Away“ intarpo nuskamba dar viena magiška daina „Who Wants to Live Forever“ su įspūdingomis spalvotomis šviesomis.

Sakote, kada gitaros solo? Dabar! Mėjus sugroja puikią partiją, kuri, kaip dažniausiai, būna užpildyta „Brighton Rock“ motyvais. Ir štai artėja laikas „Radio Ga Ga“ su daug elektroniško skambesio ir šviesų efektų. O visus galutinai nustelbė nuskambėjusi „Bohemian Rhapsody“, kurioje vėl apsireiškė ekranizuotas Merkuris, kartu su ekranizuotais Teiloru, Dykonu ir Mėjumi iš pat 1975-ųjų. Galbūt Lambertui nepavyko prilygti šiems gigantams, tačiau susidorojo patenkinamai. Dabar jau buvo galima justi ir šitą ilgos, daugiau nei dvi valandas užsitęsusios programos galą. Tačiau šviesos dar neužgeso po „Bohemian Rhapsody“. Publika klykė prašydama sugrįžti. Ir sugrįžo!

Pabaigai nuskambėjo turbūt dvi plačiausiai žinomos „Queen“ dainos: „We Will Rock You“ ir „We Are The Champions“, kurias publika dainavo, kaip ir bene visas koncerto dainas, kartu. Ir dabar jau grupė atsisveikina, Mėjus iškelia Lietuvos trispalvę ir savo gitarą. Minia nuoširdžiai dėkoja.

Visas šitas ilgos programos aprašas leidžia didžiąja dalimi paprieštarauti sąmokslo teorijų kūrėjams. Mėjaus performansas gitara buvo daugiau nei stulbinantis. Ypač įsimintinos buvo „Fat Bottomed Girls“, „I Want It All“ bei pati pagrindinė gitaros solo, o kur dar „Love of My Life“ magija bei nuoširdus bendravimas su publika. Teiloras buvo matomas daugiau nei įprastai, mušti būgnus gali taip pat, kaip ir anksčiau (jei ne dar geriau), o ir atlikti paties David Bowie vokalo partiją ganėtinai įsimintinai ne kiekvienas sugebėtų. Garsas buvo sureguliuotas nepriekaištingai, tačiau „Žalgirio“ arena ir neturi tokios „priešiškos akustikai“ reputacijos kaip kai kurios kitos erdvės. Taip pat didelis pagyrimas šviesų valdytojams. Retai koncertuose, kad ir tokiuose organizuotuose kaip šis, išvengiama kažkokių koncentruotos spinduliuotės spiginimų žiūrovams tiesiai į akis. Čia aiškiai matėsi, kad visas šviesas stengiamasi projektuoti į tas vietas, kur nėra žiūrovų akių (nors tokių vietų buvo labai mažai) ir akys nors kartą išliko nepaveiktos dirginančios šviesos.

Tiesa, sąmokslininkams galima iš dalies pritarti dėl Adamo Lamberto. Taip, jis turi stiprų balsą. Bet jei charizma būtų matuojama „fredžiais“, tai Lamberto charizma būtų, geriausiu atveju, 0,6 „fredžio“. Ypač badė akis noras būti itin panašiam į Merkurį (galbūt tą lemia ir visų gerbėjų bei grupės narių spaudimas). Balso tembras visgi gerokai kitoks nei Merkurio, būtent tai, galbūt, nulėmė nejaukią dešimties sekundžių „We Will Rock You“ įžangą bei jo iškritimą iš konteksto „Bohemian Rhapsody“ atlikime. O ir artikuliacija ne tokia tobula, galėjai jausti, kaip tokiose greitose dainose kaip „Stone Cold Crazy“, „Don‘t Stop Me Now“ ar „Bohemian Rhapsody“, kad vokalas staiga kokiu pustempiu atsilieka nuo muzikos. Tačiau žinant, kaip sunku atrasti analogų tokiam unikumui kaip Fredis Merkuris, tai Lamberto pamaina dar nėra visai nepavykusi.

Bendrai tariant, „Queen“ pasirodymą vertinant šimtabalėj „tobulumo“ skalėj, turėtume parašyti kokius 90 taškų. Kvestionuoti „Queen“ egzistavimo be dviejų originalių narių yra neverta – tai grupės pasirinkimas ir ganėtinai vykęs pasirinkimas. O dėl to laimi ir tautos, kurios pamatyti „Queen“ su Merkuriu tiesiog neturėjo jokios galimybės.

Renginyje lankėsi ir vertino Einaras Sipavičius, fotografavo Mantas Daleckis.