Ah, kaip bėga laikas! Atrodo visai neseniai lėtų riffų ištroškusias ausis lepino „Night Of The Living Doom III“, bet štai vėl stovime prie to paties „Kablio“ kur gegužės 17-osios pavakare numatytas ketvirtasis „Night Of The Living Doom“ serijos koncertas. Subjektyviai žvelgiant praėjusių metų line-upas, kalbant Lietuvoje gerai žinomo futbolo komentatoriaus terminologija, ant popieriaus atrodo galingesnis (neprisiminantiems primenu, kad tuomet grojo Esoteric, Procession, Isole ir Juodvarnis), tačiau nedarykime skubotų išvadų ir apie viską pradėkime nuo pradžių.

Taigi, keletas minučių po aštuonioliktos valandos praveriam „Kablio“ duris maunam prie scenos, o ten jau užsiropštę Forlet Sires. Tai svečiai iš ne bet kur, o iš šalies garsėjančios ne tik savo laikrodžiais bankais ar Rogeriu Federeriu, bet ir saugančios popiežių. Vos 2013 m. susikūrusi black/doom mišinį grojantį ketveriuke savo diskografijoje teturinti vienintelį demo įrašą pradėjo tą vėsų, bet saulėtą sekmadienio vakarą. Grupės frontmenas, atrodantis lyg iš kokios indie rocko grupės, na geriausiu atveju dar į metalcore šutvę įsipaišytų, sielvartingai plyšavo į mikrofoną kitiems grupėms nariams bandant iš savųjų instrumentų išspausti kuo niūresnį garsą. Šveicarų muzika pasižyminti ilgomis kompozicijomis praskaidrinama drone/ambient/noise stilistikos interliudais, tačiau iš esmės nebuvo pateikta nieko naujo ir įdomaus. Tenka pripažinti, kad Forlet Sires skambėjo gana nykiai, o dar prastokas garsas, kurio buvo per daug bei techniniai nesklandumai susiję su vis dinginėjančiu garsu vienoje iš kolonėlių, susižavėjimo nesukėlė.



Ką gi judam toliau. Laikas belaukiant sekančios vakaro grupės išnaudojamas produktyviai. Ne, tikrai ne geriant alų ar rūkant, ką turbūt daugelis spėjo pagalvoti, bet besišnekučiuojant su seniai bei neseniai matytais kolegomis.

Taigi neilgai trukus scenoje nebe pirmą kartą matomi ir jau spėję palikti išties gerus įspūdžius lietuvaičiai Nyksta. Nesinori barškinti klaviatūros klavišų be reikalo rašant ilgiausias panegirikas, todėl trumpai drūtai tenka pasakyti, jog buvo tiesiog super. Šaltas, niūrus, post prieskoniu pagardintas blackas puikiai derėjo su vaizdu scenoje, turiu omenyje grupės sceninį įvaizdį (apiplyšę rūbai, purvini veidai ir t.t.) ir privertė pasivaikščioti vingiuotais pasąmonės takeliais. Teko nugirsti, kad ne vienam atėjusiam Nyksta pasirodymas buvo geriausias tą vakarą. Plojimai šiems vilniečiams už užtikrintą pasirodymą!



Taigi egzaltacijai dar neišgaravus po Nyksta pasirodymo atėjo metas vakaro headlineriams – Forgotten Tomb. 2011 metais šių italų pasirodymas festivalyje Velnio Akmuo nunešė stogą. Tąsyk tai buvo vienas iš top 3 pasirodymų kartu su Benediction ir Inquisition, tad nekantravau išvysti juos dar kartelį, juolab, kad šiemet ir naują albumą „Hurt Yourself and the Ones You Love“ išleido.

Kaip, kad prieš ketverius metus, taip ir dabar italai nelinkę kuklintis ir pasirodymą iškart pradėjo nuo Rejected Existence iš „Under Saturn Retrograde“. Nespėjus atsigauti nieko nelaukiant teškiamas dar vienas ne ką mažiau stiprus gabalas „A Dish Best Served Cold“. Taigi gera pradžia pusė darbo! Toliau reikalai nė per nago juodymą neprastėjo. Sugrota kūrinių iš “Springtime Depression”, “...and Don't Deliver Us from Evil” bei žinoma naujojo „Hurt Yourself and the Ones You Love“ albumų. Tačiau pastarasis opusas netapo vakaro akcentu. Iš esmės setlistas proporcingai atrinktas ir nei vienas grupės įrašas jame nedominavo.

Niekas dar nenorėjo taip lengvai paleisti svečių iš Italijos. Iš kart po pasirodymo aidėjo šūksniai one more time. Ką gi, grupė vėl grįžta ir vakaro pabaigai sukala savąjį pasunkintais blacksabbathiškais riffais dvelkiantį “Shutter”, tapusi vakaro ultima ratio.

Žinoma, kaip ir 2011 m. taip ir dabar mano nusivylimui nebuvo sugrotas turbūt geriausias debiutinio albumo gabalas „Entombed by Winter“, bet nepaisant to reikia pripažinti, kad pasirodymas vertas jei ne pačių aukščiausių, tai tikrai aukštų įvertinimų. Dar kartą įsitikinau, kad Forgotten Tomb grynai koncertinė grupė. Įrašuose jie klausosi/skamba kur kas nykiau, bet štai gyvuose pasirodymuose atsiskleidžia visu gražumu.



Grįžtant prie apžvalgos pradžioje iškelto sugretinimo su praėjusiu „Night Of The Living Doom“, tenka konstatuoti, kad pastarasis ant popieriaus atrodė stipriau, tačiau šių metų koncerto laikyti prastesniu taip pat negalėtume. Dėkui organizatoriams Nekrokatarsiui ir LDMB už gerai praleistą sekmadienio vakarą bei pratęstą „Night Of The Living Doom“ koncertų seriją. Nors šie koncertai prasidėjo dar 2008 m., bet per septynerius metus sulaukėme tik ketvirtojo, tačiau norisi manyti, kad būtent jis bus dar vienas žingsnis pirmyn link tradicijos rengti reguliarius kasmetinius į doom metal sceną orientuotus koncertus. Nežinau, kaip kiti, bet aš jau laukiu penktojo „Night Of The Living Doom“.

Koncerte lankėsi ir vertino Vitalijus Gailius