Kai pirmą kartą išgirdau žymiąją britų dueto „Hurts“ dainą „Silver Lining“ iš pirmojo jų albumo „Happiness“, negalėjau išmesti jos iš galvos. Kai išėjo antrasis albumas „Exile“, šio tamsuma vertė jo klausyti vėl ir vėl, ir sukamas jis yra iki šiol. Kai išėjo ilgai ilgai lauktas „Surrender“, negalėjau patikėti savo ausimis. Kas nutiko mano mylimiems melodingiems, tamsiems, piktiems, liūdniems, skausmo pilniems „Hurts“? O dar labiau teko nusivilti išgirdus naujausiąjį „Desire“, iš kurio net vieną gražesnę dainą sunku išrinkti.

Be to, ką gali pasiūlyti grupė, matyta jau tris kartus (o Lietuvoje iki šiol koncertavusi net keturis!), iš kurių pastarasis buvo vos prieš pusantrų metų? Kiek lietuviai gali vis eiti į praktiškai tą patį koncertą? Su tokiomis niūriomis mintimis penktadienio vakarą neskubėdama ėjau į „Compensa“ koncertų salę. Ir čia daugybę niūrių minčių teko nuvyti šalin.

Britus Rygoje ir Vilniuje apšildę lietuvaičiai „Deeper Upper“ – nuostabus ir širdį paglostęs pasirinkimas. Nėra nieko geriau, nei vienu ypu pamatyti dvi mylimas grupes. Šįkart vėl žavėjo „Deeper Upper“ laisvumas, energingai ir šviesiai nuskambėjusios „Summer We Lost“ bei „Unity“, sukūrusios kontrastą po jų laukiantiems „Hurts“.

„Deeper Upper“ palikus salę, išryškėjo, kaip atrodys Britams paruošta scena. Vienintelis ypatingesnis dalykas scenoje – keturios didelės pasvirusios kampuotos kolonos, tamsoje atrodžiusios įdomiai, tačiau šviesoje labiau priminusios turo sunkvežimyje apdaužytą putplastį ir nežinia ką simbolizuojančios.

Ir tokios neigiamos mintys išsivaikė tą pačią sekundę, kai nuskambėjus įžanginiam kūriniui „Desire“ į sceną užlipo abu „Hurts“ nariai Theo Hutchcraftas ir Adamas Andersonas. Vos užgrojus pirmajam kūriniui „Ready to Go“ iš karto norėjosi dainuoti, o akys niekaip nepaleido be proto charizmatiškojo vokalisto T. Hutchraftto.

Be abejo, koncertas tikrai nieko nenustebino. Jis turbūt net negalėtų būti dar labiau nuspėjamas. „Hurts“ – kaip visada klasiški, Theo – kaip visada su tamsiu kostiumu ir prasegtais marškiniais, Adamas – kaip visada rimtas ir tylus, koncerto metu pakeitęs mažiausiai penkis instrumentus. Dešimtys baltų rožių, atitekusių gerbėjams iš T. Hutchcrafto rankų. Daugybę kartų jau girdėtos ir šiame koncerte Theo pakartotos tos pačios frazės. Dvidešimt dainų, iš kurių daugiausia, deja, iš naujausių dviejų albumų. Neįtikimas išėjimas ir visiškai tikėtas sugrįžimas bisui. Visa tai – nesikeičiantys ir nesenstantys „Hurts“.

Žinoma, būtų įdomu pamatyti, ką kito galėtų pasiūlyti „Hurts“. Bet nelabai gali juos ir kaltinti – jie atrado turbūt tobulą formulę, kaip penktą kartą atvykus į Lietuvą surinkti kone pilnutėlę salę energingų ir juos mylinčių klausytojų.

Labiausiai ko trūko šiame koncerte – tai tik daugiau senųjų, tamsiųjų dainų. Žinoma, skambėjo „Silver Linings “, „Wonderful Life“, „Miracle“, „Better Than Love“, „Stay“, „Sandman“. Vis dėlto koncertas tik pagerėtų pridėjus dar „Blind“, „Illuminated“, „Mercy“ ar kitas.

Buvo penki kartai, bus ir šeštas. Tikriausiai ir septintas. „Hurts“ dar grįš, o žmonės vis eis jų klausyti ir žiūrėti. Kaip gero nesenstančio filmo, kurį vis kartas nuo karto norisi pasižiūrėti.

Renginyje lankėsi ir vertino Margarita Sargautytė, fotografavo Vytenis Jurevičius.