Kanadietis Mac DeMarco – vienas netikėčiausių ir ilgai lauktų vardų šių metų koncertų kalendoriuje. Mylimas ir labai jaunimo lauktas indie muzikos dievaitis į „Compensa“ sceną lipo spalio 18-osios vakarą ir žadėjo pasirodymą, iš kurio buvo galima tikėtis visko.

Kartu su Mac De Marco ture keliauja jo draugas britas Aldous RH, ketvirtadienio vakarą pirmasis lipęs į sceną. Paklausius jo muzikos prieš koncertą atrodė, jog septyniasdešimtųjų dvasia persmelkta jo kūryba prieš kiek panašios stilistikos Mac DeMarco pasirodymą turėtų susiklausyti visai gerai. Vis dėlto Aldous RH daug žadančios kūrybos nepakako. Vietoj gyvos grupės, kurią galima pamatyti atlikėjo vaizdo įrašuose, šįkart į sceną lipo tik vienas Aldous RH, su savimi teturintis kompiuterį ir gitarą. Bet net ir netoliese tupinčią realią gitarą jis paėmė rečiau nei įsijautęs grojo įsivaizduojama. Jei pats Aldous RH po kiekvienos nebūtų pasakęs thank you, kažin ar publika atskirtų, kur baigiasi viena panaši daina ir prasideda kita. Taip visą pasirodymą britas pylė vieną dainą po kitos stryksėdamas po sceną. Toks indie muzikos atlikimas užsileidus tik fonogramą priminė prastą karaoke vakarą ir priminė, kaip gera klausyti ir žiūrėti, kaip prieš akis gyvai atliekama muzika.

Tik vienai dainai Aldous RH pasirodymas pagyvėjo. Prieš paskutinę dainą ant scenos britas pakvietė kelis Mac DeMarco grupės muzikantus, o tarp jų ir patį Mac DeMarco, kuris publikos nepastebėtas ir po kepure pasislėpęs atsisėdo prie būgnų ir tik tada sulaukė šiokių tokių nustebusių ovacijų. Taip pagyvinęs ir Aldous RH pasirodymą, Mac DeMarco pats apsišildė savo pasirodymą – pagrojo vieną kūrinį ir išėjo laukti savo eilės, kol scena buvo paruošta jam.

Mac DeMarco su grupe į sceną rinkosi skambant „Krikštatėvio“ garso takeliui ir pasakęs „jauskitės kaip namie, mes jums pagrosim kelias dainas“ užgrojo „Salad Days“ bei „No Other Heart“. Užteko sugroti vos dvi dainas ir kanadietis prapliupo šnekėti savo mėgstamiausia to vakaro tema – Vilniaus „G-spot“. Po to, kai nežinia kiek kartų pakartojo „g-spot!“, Mac DeMarco sugrojo „The Stars Keep on Calling My Name“ bei dainą „This Old Dog“, kurią atliko kiek sulėtintai ir romantiškai, o publiką paskatino įžiebti telefonų švieseles. Ganėtinai ramiai ir kokybiškai publika galėjo pasimėgauti dainomis „Cooking up Something Good“, „My Old Man“, „Viceroy“, „Let It Go“, „Freaking Out the Neighborhood“.

O tada koncertas pradėjo judėti kita kryptimi. Grupė leido sau atsipalaiduot ir padurniuot, pradėjo groti tai, kas šovė į galvą, nuo „Eye of the Tiger” iki dainos „Pure Imagination“ iš filmo „Čarlis ir šokolado fabrikas“. Vėl susiėmę leido pasimėgauti savo dainomis „My Kind of Woman“ ir „Together“. Padainavęs pastarąją Mac DeMarco pasiėmęs cigarečių pakelį dingo nuo scenos kuriam laikui ir užleido sceną savo grupei pasireikšti, kurie grojo tai „Misfits“ dainas, tai „Led Zeppelin“ ir dar velniai žino ką. Sugrįžęs Mac DeMarco šitą vaizdą stebėjo sėdėdamas su vyno buteliu rankoje ir kartais įsijungdavo į chaotišką veiksmą. Netrumpą intarpą grupė užbaigė su „Still Together“ ir trumpam nulipo nuo scenos ir neilgai trukus grįžo su ramia „Watching Him Fade Away“.

Nors didžioji dalis į koncertą ėjusių žmonių turėjo žinoti, kokio pasirodymo eina žiūrėti, nenuostabu, kad kai kam netvarkos Mac DeMarco pasirodyme galėjo būti per daug. Riba tarp kažko smagaus ir kažko erzinančio koncerto metu buvo ne kartą peržengta.

Vis dėlto atgaiva buvo stebėti pasirodymą, kuris buvo toli nuo įprastos atlikėjų besilaikomos dienotvarkės. Buvo gera žiūrėti į tai, kaip patiems atlikėjams smagu daryti kažką naujo, ko jie nedarė dešimtyje koncertų prieš tai. Chaotiškas Mac DeMarco koncerto formatas buvo išlaisvinantis ir leido suprasti, kokie nuspėjami ir į rėmus įsprausti gali būti koncertai ir kaip gera kartais nuo to pabėgti. Mac DeMarco tai supranta ir savęs nevaržo, nes žino kad būtent už tai jis ir yra taip mylimas.

Renginyje lankėsi ir vertino Margarita Sargautytė, fotografavo Vytenis Jurevičius.