Šių metų balandis koncertų gausa glosto visų melomanų širdis. Rinktis, išties, yra iš ko. Nuo pop muzikos iki alternatyvos, nuo elektronikos iki roko, na, o balandžio 9 d., antradienį „juodošiaus“ šeimyna galėjo dar kartelį susėsti prie gausiai nukrauto „tarptautinių vaišių“ stalo. Na, bet apie viską nuo pradžių.

„Dead Shape Figure“

Pirmasis užkandis – šešioliktus metus gyvuojantis „melodic death“, „thrash metal“ kolektyvas iš Suomijos – „Dead Shape Figure“.

Trečiąjį kartą lankydamiesi Lietuvoje suomiai energingai pradėjo pasirodymą, užsukdami melomanus tamsiojo metalo ritmu.

„Dead Shape Figure“ vokalistas Galzi Kallio it įsuktas beibleidas sukosi ne tik scenoje, bet ir tarp žiūrovų. Užtekdavo vos akimirkai nusukti žvilgsnį kažkur toliau nuo scenos ir žiūrėk, Galzi vizualiai nebematai, bet imi girdėti vis arčiau tavęs, tarsi sėlinantis tigras ieškotų tūnančio drakono kiekviename asmenyje. Pastarųjų būta nemažai, jei esi muzikos gurmanas, kuris mėgsta klausyti muzikos užsimerkęs, tai „Dead Shape Figure“ pasirodymo metas praregėjimo momentas galėjo kiek išgąsdinti. Susirinkusiųjų žvilgsniai atliepė vidinį pyktį, susiformavusį kiekvienam individualiai, kuris buvo išlietas siautulingojo „death/trash‘o“ ritmu.

„Diabolical“

„Dead Shape Figure“ baigus pasirodymą, neilgai trukus scenoje buvo paserviruotas antrasis vakaro patiekalas – „Diabolical“.

Nuo 1996 metų gyvuojanti Švedijos metalo grupė perėmė estafetę iš savo kaimynų, pradėdami pasirodymą su „Requiem“, leido nors akimirkai patenkinti smalsumą, atsakant į klausimą, kaip atrodytų grupės „Gregorian“ demoniškoji versija? Scenoje išvydus „Diabolical“ kartu atėjo ir atsakymas. Grigališkojo choralo dangiškasis skambesys Vs. tamsusis „graulas“ iš pačio pragaro gelmių.

Švedų velniūkščiai užkūrė tikrą pirtį, pristatydami ne tik naują, vos prieš pora mėnesių pasirodžiusį albumą „Eclipse“, bet ir senosios kūrybos. Vakaro metu tamsieji trubadūrai pristatė tokias giesmes, kaip: „Failure“, „Into Oblivion“, „Betrayal“, „Metamorphosis“, „Black Sun“. Tamsybių valdovai, nelabieji pranašai, raudonoje šviesoje, tarsi apsipylę krauju bylojo, jog kiekvieną nesėkmę ar nuodėmę atleidžia tam tikras kraujo nuleidimo kiekis.

Su kvietimu: „Feel the energy and ignite the fire within“ nuskambėjo „The Fire Within“, ragindama apsijungti, o nuskambėjus paskutiniams „We Are Diabolical“ dainos akordams, švedai griausmingai užbaigė savo pasirodymą.“

„Krisiun“

Vakaro meniu su lig „Diabolical“ pasitraukimu nuo scenos neužsibaigė, trečiasis skanėstas buvo brazilų „death metal“ kolektyvas „Krisiun“.

Bemaž tris dešimtis, dviejų brolių (Moyses Kolesne, Max Kolesne) įkurta mirties metalo grupė iš egzotiškosios Brazilijos vien per savo „soundcheck‘ą“ pademonstravo, kad ne veltui jau tiek metų ji tęsia garbingasis šio žanro tradicijas.

„Mes esame grupė „Krisiun“, grosime sunkiai, grosime greitai, tikiuosi jums patiks. Taigi ar pasirengę mirties metalui?“, – klausia „Krisiun“ vokalistas, Alex Camargo, įsišėlusiai publikai, kurios priešakyje grupelė vyresnės kartos atstovų savo pavyzdžiu moko jaunosios kartos „metalhead‘us“ kaip reikia išsitaškyti. Puikus reginys, paglostantis širdį, o taip pat ir patikinantis, kad Lietuvoje „metalomanija“ tikrai neužsibaigė su lig „Purvina Žiema“ ir kitais 90-ųjų metalo koncertais.

„Krisiun“ programą „Vakaryje“ sudarė tokie kūriniai, kaip: „Ravager“, „Blood Of Lions“, „Combustion Inferno“, „Scourge of the Enthroned“, „Hunter of Souls“, „Bloodcraft“, „Demonic III“.

Brazilų trijulė savo skambesiu susirinkusiuosius įsuko į Dantės aprašytus devynis pragaro ratus, kuriems siaurėjant, atrodė kad ausys prapliups krauju, o scenoje išvysime patį Šėtoną. Ačiū, Dievui, to išvengta.

Sako, kad „juodmetalis“ yra bloga muzika, tačiau, ji yra atvira ir labai vieninga. Atsigręžiama į labiausiai užslėptus žmogaus jausmus, nepabijant atvirumo momento, tiesioginės akistatos su savimi. Iš esmės atspindintis tai, kas yra kiekvieno viduje, o kaip tai kiekvieną paveikia, jau kitas dalykas. Gali arba suktis pogo sūkuryje arba jausti aktyviai besireiškiančią vidinę ekstazę, kurios plika akimi nepamatysi, tačiau tikrai pajausi. Dar vienas stereotipas, jei jau poginiesi tai tik gyvuliškai, tačiau, „Krisiun“ užsukto pogo metu buvo matyti, kad jei kas kluptelėjo ar nors akimirkai atsidurdavo ant žemės, iškart būdavo nuo jos pakeliamas.

„Krisiun“ atidavė duoklę sunkiosios muzikos grandui, grupės „Motörhead“ vokalistui Lemmy Kilmister. Brazilai sugrojo motörhead‘ų vizitine kortele laikomą kūrinį „Ace of Spades“, po kurio dar ilgai buvo skanduojamas Lemmy vardas.

„Ačiū, kad atėjote, kad remiate šį renginį, mes jums esame labai dėkingi, be jūsų, mes niekas“, - atsisveikino grupė „Krisiun“, užleisdama vietą pagrindiniam vakaro patiekalui – „Septicflesh“.

„Septicflesh“

Po trijų grupių pasirodymo, jau pakankamai apšildyta publika sutinka graikų mirties metalo nešėjus „Septicfesh“.

1990 metais Atėnuose susikūrusi „death metal“ grupė pradėjo vakaro finalinį pasirodymą, įtaigiai sukurdama mizanscenišką performansą. Spalvingoji dūmų užkarda, paslaptingasis skambesys ir po vieną išnyrantys grupės nariai, su griausminguoju vokalisto Seth Siro Anton klausimu „Are you ready my friends?“ . Absoliuti ekstazė, melodingai siautulingas sąmyšis, išgryninantis tai, ko čia susirinkta.

„Mes esame „Septicflesh“, leiskite jus pripildyti pykčio.“. Tūžmingasis emocijų šou, tiek scenoje, tiek ir žiūrovų tarpe. Istorija atsiverianti prieš akis. Smagu matyti, kai turtingas antikinis paveldas yra matomas ir metalo scenoje. „Septicflesh“ kolektyvas jį perteikia ne vien dainomis, bet ir savo įvaizdžiu. Tarytum pats Poseidonas būtų išniręs scenoje ir valdytų lietuvaičių „metalhead‘ų“ jūrą, kuri siūbuodavo su lig kiekvieno jo paliepimu.

Vakaro metu skambėjo tokios dainos, kaip: „Prometheus“, „The Vampire From Nazareth“, „Persepolis“, „Prototype“, „Enemy of Truth“, „Portrait of a Headless Man“, „Anubis“, „Dark Art“.

„Skaičiuosiu iki trijų ir sunaikinsiu viską“, – garsiai „sugraulina“ Seth Siro Anton, savo balsu pakeldamas dūminę liepą, nubloškiančią į karščiausią pragaro tašką.

Raudonoji šviesa. Čia yra, čia nėra principas. Išsijungus šviesai, panyri į tamsą, tarsi grįžtum į natūralų būvį. Šviesa kelia pyktį, atidengia tai, ką norėtum paslėpti. Nuolatinė gėrio kova prieš blogį, šviesos prieš tamsą, tiesos prieš melą. Vidinių refleksijų įvairovė, kiekvieno vis kita, kiekvieno savaip unikali ir reikšminga.

Pasibaigus „Septicflesh“ pasirodymui grįžtama į normalų būvį, tarsi po vidinio tvarkymosi, emocingos išpažinties su savimi ir gauto išrišimo, imi naujai žiūrėti į tave supančią aplinką, kuri vis iš naujo tave papildo unikaliomis patirtimis.


Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Vytenis Jurevičius.