Naujienos > Muzikos naujienos

RENGINIO RECENZIJA | "Midsummer Vilnius" uždarymo koncertas: Ai...

Paskelbta: 2018-07-31 19:03
RENGINIO RECENZIJA | „Midsummer Vilnius“ uždarymo koncertas: Aistė Smilgevičiūtė, grupė „Skylė“ ir choras „Ąžuoliukas“
Aistė Smilgevičiūtė ir Skylė. [Glasses'n beard photography]
Kas turi pradžią, deja, ir pabaigą. Dar visai neseniai prasidėjusį vidurvasario festivalį „Midsummer Vilnius“ vainikavo dešimtasis ir paskutinysis renginys, sutraukęs unikalios ir intelektualiai patriotiškos muzikos mylėtojus senamiesčio širdyje.

Liepos 27 dienos vakarą Vilniaus Valdovų rūmų Didžiajame kieme baigiamąjį festivalio akordą davė Aistės Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė“ paruošta mitologinė drama „Dūšelės“, kuriems į pagalbą atskubėjo Vytauto Miškinio vadovaujamas choras „Ąžuoliukas“.

Puikiai tarpusavyje koreliuojančio dueto pasirinkimas. Tiek grupės „Skylė“, tiek ir berniukų choro „Ąžuoliukas“ vardai turi subrandintos, kokybiškos bei profesionalios muzikos žymę, verčiančios pasitempti ir kitus lietuviškosios scenos dalyvius.

Nuo 1959 metų gyvuojančio kolektyvo jaunieji Lietuvos ąžuolai greta su dvidešimt septynerius metus scenoje besisukiojančia folk rock, art rock grupe sudarė daugiau kaip 50 muzikantų sąstatą, nukreiptą sostinės gyventojų ir miesto svečių link.

„Kruvinosios pilnaties“ (kurios tą garsųjį penktadienį taip ir nepavyko išvysti) apvaizdoje sugužėję žiūrovai nepasižymėjo gausia skaitline išraiška. Jei liepos 16 d., atidarymo metu nebuvo laisvų sėdimų vietų, o stovimą vietą buvo įmanoma rasti tik kelią gerai prasiskynus alkūnių pagalba, tai uždarymo renginyje buvo galima ir laisvai šokti, nes stovinčių asmenų buvo vienas, kitas. Matyt „Jūros šventė“ ir tą patį savaitgalį vykęs „Galapagų“ festivalis turėjo tam tikros įtakos.

Apie pusę dešimtos prasidėjusi kostiuminė drama užkabino savo nestandartine estetika. Juk ne kasdien scenoje galima išvysti Vytautą Miškinį su sparnais, ar Roką Radzevičių savo apranga norom nenorom primenantį XIV amžiuje Europoje praūžusio maro gydytoją. Didžiulis kiekis žmonių scenoje nebuvo suplaktas į vieną krūvą. Nei vieno gražiausių moterų balsų Lietuvoje savininkė Aistė Smilgevičiūtė, nei berniukų choras „Ąžuoliukas“, nei vokalinė grupė „Baltos sielos“, nei žavieji „Skylės“ vyrai nebuvo užgožiami vieni kitų. Visi veikė it itin gerai suderintas šveicariškas laikrodis, kuriame kiekvienas mechanizmo sraigtelis buvo gerai subalansuotas, vienas kitą papildantis ir talkinantis bendram tikslui.

Vakaro perėjimo į naktį metu, muzikinis mitologinis katarsis ėmė veikti aktyviau. Paskendę pagoniškojo misticizmo jūroje klausytojai palengva paniro į kitas dimensijas, ėmė regėti lietuviškuosius stabus, mitologinius ženklus. Šalimais sėdinti kaimynė šnibždėjo į ausį: „Jie turėtų pasisekimą Skandinavijoje“, - na tikrai taip. Pastarojoje itin gajus šis reiškinys, ypač sunkiosios muzikos plotmėje. Akimirkai bandau įsivaizduoti, kaip turėtų atrodytų dūšelių pasirodymas kokiame Stokholme, iškart širdis apsalsta. Et, o kodėl ne?

Pasibaigus mitologinės dramos „Dūšelės“ programai, kurios metu skambėjo kūriniai iš 2016 m. pasirodžiusio albumo „Dūšelės“ tokie kaip: „Gyvatės marškiniai“, „Man Toli iki Tavęs“, „Nėr Kur Dūšelei Dėtis“ ir kiti, Aistė Smilgevičiūtė pasisveikino su žiūrovais, pristatydama chorą „Ąžuoliukas“. Po trumpo pabendravimo sekė ko gero geriausio „Skylės“ albumo „Broliai“ (2010 m.) kūriniai, tokie kaip: „Pinavija“, „Žalia daina“, „8 karžygiai“. Šias dainas pelnytai būtų galima laikyti lietuviškosios rezistencijos giesmėmis, viena gražiausių formų įprasminančia partizanų palikimą, o kai jos atliekamos drauge su mažaisiais ir didžiaisiais ąžuolais, tampa himnais, drebinančiais sielą iki širdies gelmių.

Pasibaigus kūriniams, atėjo metas tradiciniam muzikantų trumpam „dingau“, kuris tąsyk sunkiai buvo įgyvendinamas, turint galvoje jų skaičių scenoje. Sugrįžus tiems, kurie išėjo (iš esmės tik Aistei Smilgevičiūtei su grupe „Skylė“) nuskambėjo paskutiniosios dainos: „Priesaika“ ir „Baltas brolis“, kurios ir uždarė trečiąjį vidurvasario festivalį „Midsummer Vilnius“. Belieka tikėtis, kad pastarojo šūkis: „Mes esame tiek, kiek esate jūs“, bus paveikus ir kitais metais, taip kasmet užtikrinantis ir išsaugantis šio festivalio tęstinumą ateities kartoms.

Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian.











© 2007-2011 radijas.fm Visos teisės saugomos
Dizainas ir programavimas “made.By