Per tryliktąją dieną kvailiai dažniau spjaudo per petį ir beldžia į medžius, o jei tai būna penktadienis, dažnas jų kaip mat pasiduoda masinei psichozei ir tą dieną užrakina duris, užkala langus ir nelenda nekiša nosies į lauką. Tiesa, šį kartą tai buvo ne penktadienis, o šeštadienis ir niekas namie nelindėjo, nors greičiausiai nebūtų lindėję ir pirmuoju atveju – beveik 12 000 žiūrovų tą vakarą keliavo į Vilniaus „Siemens“ areną, pamatyti Marijaus Mikutavičiaus naujojo albumo „Lengvas būdas mesti klausytis“, kurį jis pagaliau išleido, pristatymo koncertą.

Dabar Lietuvos atlikėjai kaip išprotėję vienas po kito rengia ir skelbia koncertinius turus ir po žinios apie kiekvieną jų suklusti – ar kai renginių tiek daug, kurio nors neištiks fiasko. Tačiau prieš šio dainininko pasirodymus kažkodėl ramu – gal todėl, kad jau daug kartų įsitikinta – žmonės jį mėgsta ir myli. Puikus to įrodymas yra tai, kad anot renginio organizatorių, į fanų zoną – trikampio viduje esančią erdvę, atsiradusią dėl netipiškos konstrukcijos scenos, bilietus nusipirko 230 žmonių. Tai reiškia, kad būtent tiek klausytojų už bilietą nepagailėjo didesnės sumos, nes norėjo į savo mylimą atlikėją pažiūrėti iš arčiau.

Koncertas, nors šiek tiek vėluodamas, prasidėjo su dainos „Tu čia, tu čia“ įrašu ir video, pasakojančiu apie prasidedančią ir besitęsiančią Marijaus Mikutavičiaus dieną – nuo pabudimo ir pasiruošimo, iki vaizdų mokykloje, kurioje jis mokė ir Vilniaus vaizdų.

Pasibaigus video įrašui, į sceną įbėgo ir pats atlikėjas, kur jo jau laukė dešimt pagalbininkų – muzikantų bei pritariančiųjų vokalų. Užgrojus dainai „Sudaužyti veidai“ jau įsižiebė viltis, kad tai bus kažkas, kas turės daug rokeriško skambesio, o kai tokia viltis įsižiebia, stebėti pasidaro smagiau. Tiesa, jau visai smagu pasidarė tada, kai dainai įsivažiavus, sproginėjo ugnies pliūpsniai, kurie vėliau buvo ne vienos koncerto dainos atributas. Kūriniui pasibaigus, Marijus Mikutavičius džiaugėsi: „Dabar žinau, kas yra didžiausia palaima – matyti vienoje vietoje susirinkusius tiek žmonių.“

Kalbant apie dainas, didelis dėmesys buvo skirtas naujojo albumo kūriniams, kuriuos didžioji dalis atėjusių jau mokėjo mintinai. Tarp jų – „Drąsių nieks nežudo“, kurią atliekant buvo rodomas ir daug teigiamų įvertinimų sulaukęs dainos klipas, „Saulius ir Paulius“, „Leidom pasileidom“, „Sex‘as be meilės“, „Nebetyli sirgaliai“, „Balintos sienos“, „Ar mylit ją jūs“.

Kai kurioms iš jų išvydus dienos šviesą, pasipylė įvairūs komentarai apie tai, kad „ne tokį Mikutavičių jie mėgsta ir nori matyti“, tačiau tai atrodė kaip tų, kurie pirmą kartą išgirdę, kad „gali būti seksas be meilės“ išgąstis. Kiekvienoje naujųjų dainų girdisi tas pats Marijus Mikutavičius, kokį įprasta girdėti – su visuomet taikliais dainų žodžiais ir šiek tiek saldžios ironijos, kuri – tarsi vyšnaitė ant ir taip gardaus pyragaičio.

Koncerto viešnia – džiuginantis sprendimas. Drauge su Neda Malūnavičiūte Marijonas Mikutavičius atliko bene gražiausią kūrinio „Degančios rankos“ versiją. Muzikantė čia pademonstravo savo, kaip fleitininkės sugebėjimus. Vėliau jie sudainavo prieš daug metų drauge įrašytą dainą „Apie mus“, kurią drauge skandavo visa salė.

Per koncertą buvo atliktos ir dvi dainos, po kurių tiksliai žinai – vienintelių mūsų šalyje atmintinai žinomų himnų autorystės, neįskaičiuojant Vinco Kudirkos, priklauso Marijui Mikutavičiui. „Trys milijonai“ ir „Nebetyli sirgaliai“ yra fenomenalūs tuo, kad turėdami tiek žodžių, dažnai išskanduojamų greitakalbe, vis dar yra noriai ir tiksliai įsimenami. Taigi, ir šį kartą – skandavo ir dainavo visa salė.

Prieš sudainuojant lyriškąją „Balintos sienos“, dainininkas sugalvojo papokštauti ir teigė norintis vienam vyrui leisti pajausti tai, ką reiškia pasirašinėti moterims ant krūtinės: „Žmonės dažnai mano, kad žinomi vyrai pasirašinėja ant krūtų“, – kalbėjo jis. Savanorė pora, beje, atsirado, tačiau moteris norėjo ne tik savo, bet ir Marijaus Mikutavičiaus parašo. „Atleiskite, bet ne – aš dar noriu gyventi“, – juokėsi dainininkas.

Tiesa, viena koncerto dalis turėjo didžiulį trūkumą: dviems dainoms į salę išėjo šokėjos. Pirmosios dainos judesiai priminė „Macareną“, kas nebuvo labai blogai, bet šokėjas perrengus būtų panašiau į „Linksmojo Do“ pasirodymą. Antrojo kūrinio metu merginos į sceną išėjo pasipuošusios juodomis pėdkelnėmis ir triko. Buvo galima tikėtis kažko seksualaus, bet seksualaus nebuvo, nes reikėjo arba drąsiau, arba nedaryti išvis. O jei norite moterį penkias minutes priversti spoksoti į kukliai pridengtą kitos moters sėdimąją kūno dalį, ji turi būti tokia, kad niekam nekiltų diskusijų, nes kitu atveju moteris visada ras prie ko prisikabinti, net jei vyrai sakys, kad tai buvo visai nieko, o gal net labai gerai.

Vis dėlto, koncertas toliau tęsėsi taip pat sėkmingai, kaip ir prasidėjęs – tikra kalėdinė nuotaika buvo sukurta atlikus „Velnias, man patinka Kalėdos“, kuri buvo sukurta dar tada, kai Marijus Mikutavičius buvo grupės „Bovy“ vokalistas. Dirbtinis sniegas, akustiniai garsai – tikrų tikriausias kalėdinis jaukumas.

Vėliau, žinoma, atlikėjas buvo iškviestas bisui, o grįžęs juokavo: „ Patys taip sugalvojome“. Bisas buvo toks pat energingas, kaip ir visas koncertas nuo pradžios pabaigos, kur Marijus Mikutavičius lakstė po sceną, krito ant kelių ar gulėjo ant grindų bei buvo trečiasis gitaristas su savo nematoma elektrine gitara, kurios, regis, nepamiršta pasiimti į nė vieną koncertą.

Po koncerto gal penkerių metų mergaitė savo mamai sakė: „Mama, kai užaugsiu, tai jis bus mano vyras, gerai?“ Ką gi – tai dar vienas įrodymas, kad šio dainininko gerbėjų amžius tikrai platus. O šis koncertas, su beprotiškai gera energija, smagiais muzikantais ir pritariančiaisiais vokalistais bei puikiu repertuaru, buvo tarsi gerų draugų, bičiulių susitikimas.

Lankėsi ir vertino Fausta Marija Leščiauskaitė