Reta kuri grupė Lietuvą aplanko keturis kartus, du iš jų - to pačio turo metu. Vis dėlto, britų synthpop grupė „HURTS“ surengė jau ketvirtą koncertą Lietuvoje ir eilinį kartą sutraukė nemažai savo muzikos gerbėjų. Du galantiški vyrukai, Theo Hutchcraft ir Adam Anderson, kurių muzika yra itin populiari Europoje, kovo 11-tąją Vilniuje, „Compensa“ salėje pristatė savo trečiąjį albumą „Surrender“.

Kaip jau tapo įprasta paauglių koncertuose, prie arenos žmonės ėmė būriuotis likus kelioms valandoms iki koncerto. Merginos, apsitaisiusios gėlių karūnomis ir „HURTS“ marškinėliais lūkuriavo lietuje, akivaizdžiai turėdamos norą užsiimti kuo geresnes vietas prie scenos. Vis dėlto, dėl neblogų vietų koncerto metu tikrai nereikėjo jaudintis, nes „Compensos“ salė - maža, vietos - ne itin daug, o ir gerbėjų ne tiek, kad norėdamas negalėtum išsikovoti geresnės vietos. Laukiant tiek apšildančios grupės, tiek pačių „HURTS“, dairantis po salę, galvoje mezgėsi viena vienintelė mintis - kodėl koncertui buvo pasirinkta tokia intymi erdvė? Žinoma, kai „HURTS“ Lietuvoje lankėsi savo pirmojo turo „Happiness“ metu, „Žalgirio“ arena, kurioje jie koncertavo, tikrai buvo per daug optimistiškas pasirinkimas, tačiau „Siemens“ arena, kurioje jie grojo „Exile“ turo metu, rodos, buvo tinkamo dydžio. Ir vis dėlto, nors liūdna tai pripažinti, bet pačios blogiausios muzikos meka „Compensa“ yra visa galva aukščiau už „Siemens“, kuri garsėja savo siaubinga akustika, bet kurioje dažniausiai vyksta populiariosios ir sunkesnės muzikos koncertai.

Šio turo metu buvo taikoma populiari praktika ir Baltijos šalyse buvo paskelbtas konkursas, kurio laimėtojai gavo galimybę apšildyti „HURTS“ visose Baltijos šalyse. Sėkmė nusišypsojo estams „I Wear* Experiment“, kurių post-rock skambesiai buvo tikrai ne pats blogiausias pasirinkimas. Vis dėlto, „Exile“ turo metu „HURTS“ apšildę „Golden Parazyth“ buvo daug geresnis pasirinkimas. Jie buvo geriau žinomi publikai, muzika daugeliui buvo girdėta ir pažįstama, o ir dainos - tokios, jog ne tik privertė trypčioti vietoje ir retkarčiais paploti, bet ir iš tikrųjų apšildė. Tačiau ne dėl apšildančios grupės mes čia susirinkome.

20.30 į sceną užlipę „HURTS“ koncertą pradėjo „Surrender“ intro. Jo metu nukrito sceną gaubusi juoda, šiek tiek permatoma užuolaida ir pagaliau buvo galima apžiūrėti scenos papuošimus, kurie buvo visiškai kitokie nei praeitų dviejų jų turų metu. „HURTS“ visiškai atsisakė „Exile“ metais pamėgtų projekcijų ir ekranų, ir susikoncentravo tik į ant scenos stovinčius žmones. Vokalistas Theo Hutchcraft tradiciškai stovėjo scenos viduryje, šalia jo stovėjo pianinas klavišininkui-gitaristui Adam Anderson. Jiems už nugaros buvo įvairiaspalvėmis šviesomis apšviestos keturios „dėžės“ ant pakylos, kuriose buvo būgnininkas, gitaristas, dvi pritariančiosios dainininkės ir klavišininkas. Stebint tokį scenos išdėstymą, o vėliau ir visą koncertą, buvo akivaizdu, jog „HURTS“ ir toliau nenori, o galbūt tiesiog nesugeba pabėgti nuo „Depeche Mode“ įtakos. Scenos apipavidalinimas mirtinai priminė 1993 metų „The Devotional Tour“, kurio metu ant depešų scenos muzikantai taip pat grojo įvairiomis šviesomis apšviestose „dėžėse” ir turėjo nemažai pritariančiojo moteriško vokalo. O ką jau kalbėti apie „HURTS“ vokalisto supanašėjimą su charizmatiškuoju Dave Gahan - lietuvių itin mylimu „Depeche Mode“ vokalistu. Koncerto metu pasirodė, jog Theo Hutchcraft galutinai atsisakė solidaus ir santūraus berniuko įvaizdžio, kurio taip laikėsi „Happiness” laikais ir dabar tiesiog elgėsi taip, kaip pats norėjo - bėgiojo po sceną, itin dažnai skatino publiką dainuoti ir šokti, vietoje kostiumo rinkosi tik kostiumines kelnes ir juodus, nemažai prasegtus marškinius atraitotomis rankovėmis. Vis dėlto, ar toks supanašėjimas - blogai? Tikrai ne. Jaunos grupės dažnai bando supanašėti su savo dievukais, o „Depeche Mode“ - puiki siekiamybė.

Nors privalau prisipažinti, jog albumo „Surrender“ atžvilgiu buvau nusiteikusi gana skeptiškai, tačiau dainos, kurių klausantis namuose skamba kiek per daug popsiškai, koncerte nušvito visai kitomis spalvomis. Koncertą pradėję naujojo albumo hitu „Some kind of Heaven“, „HURTS“ bene iš karto visus privertė šokti ir tai pasirodė kaip maloni atsvara prieš tai buvusiems turams, kurie buvo kur kas ramesni ir melancholiškesni. Ir nors „HURTS“ tikrai moka kurti lyriškas balades, jie tik įrodė, jog būtina išbandyti ką nors naujo ir retkarčiais - kaip nutiko ir dabar - tai pasiteisina. Nudžiugino ir puikiai sudėliotas koncerto „setlist’as“ - naujas dainas keitė seni hitai, tarp lyriškų baladžių buvo įterpti šokti verčiantys kūriniai. Be to, koncertas turėjo nudžiuginti tiek tuos, kurie „HURTS“ pamėgo dėl naujojo albumo, tiek tuos, kuriems jų senieji kūriniai - labiau prie širdies, nes koncerto metu buvo galima išgirsti tiek visiems gerai žinomas „Wonderful Life“, „Stay“, „Sunday“, „Illuminated“, „Evelyn“, „Blood, Tears and Gold“, tiek naujas dainas, tokias kaip „Rolling Stone“, „Wings“ (kurią Theo vadina savo mėgstamiausia daina iš naujojo albumo), „Lights”, tiek mažiau populiarias, tokias kaip pirmojo albumo B side „Affair“.

Džiugią visai Lietuvai dieną įvykęs koncertas buvo iš tiesų nuostabus būdas atšvęsti. Tai buvo intymus vakaras su kokybiška muzika, puikiai savo darbą išmanančiais atlikėjais ir pačiomis nuostabiausiomis emocijomis, kuriomis „HURTS“ dalinosi su savo ištikimais gerbėjais. Koncertas tik dar kartą įrodė tai, kas ir taip yra akivaizdu – „HURTS“ myli Lietuvą, o Lietuva myli „HURTS“. Ir nieko keista, jog jie sugrįžta jau ketvirtą kartą - nematau priežasties, kodėl tai daryti nebūtų malonu.



Renginyje lankėsi, vertino Patricija Tilvikaitė ir fotografavo Vytenis Jurevičius