King Krule – vos 23-ejų metų vaikinas iš Jungtinės Karalystės, kurio diskografijoje puikuojasi jau trys kritikų labai gerai įvertinti studijiniai albumai, iš kurių pirmąjį jis išleido per savo devynioliktąjį gimtadienį. Jeigu tai ne muzikinio genijaus apibūdinimas, tuomet nežinau, kas tai. Tad tokio atlikėjo atvykimas į Vilnių yra neeilinis ir labai lauktas renginys. To įrodymas – itin greitai į naujojo albumo „The Ooz“ pristatymą Vilniuje išpirkti bilietai ir absoliučiai sausakimšas „Loftas“.

Renginį pradėjo ir lengvą įžangą į laukiantį sunkoką koncertą padarė kauniečiai „Flash Voyage“. Prisipažinsiu, jog iki apšildančios grupės paskelbimo iš viso apie juos nieko negirdėjau, o devyniasdešimtųjų vaibą primenantis pavadinimas irgi kažkaip nieko ypatingai gero nežadėjo. Bet gal ir gerai, jog į koncertą atėjau neturėdama jokių lūkesčių, nes „Flash Voyage“ mane maloniai nustebino. Jų muzikoje lyg ir nieko labai naujo nėra – šiek tiek panašu į „Garbanotą bosistą“ ir „Abudu“, psichodelinis skambesys primena ir „Tame Impala“. O kadangi mėgstu visas čia paminėtas grupes, neturiu priežasčių nepamėgti ir „Flash Voyage“ muzikos. Gal ir norėtųsi kažko labiau jiems savito, bet neabejoju, kad visi savitumai tikrai išryškės toliau kuriant ir grojant.

Į sceną pirmieji, laiko netempę ir nevėluodami, užlipo King Krule’s grupės nariai, o kiek vėliau ir jis pats, susilaukęs „Loftą“ sudrebinusių ovacijų. Koncertą pradėjo daina „Has This Hit“ iš pirmojo King Krule’s albumo „6 Feet Beneath the Moon“. Jau per pirmąją dainą stebino jo žemas, sodrus, piktas ir, atrodo, gerklę plėšantis jo vokalas, pasirodyme darantis dar didesnį įspūdį nei jo įrašuose. Ir tokio balso koks prašalaitis turbūt nesitikėtų iš jauno raudonplaukio vaikinuko, visada dėvinčio per didelius, tarsi iš tėčio pasiskolintus marškinius.

King Krule’s pasirodyme – nemažai kontrastų. Savo stipriu balsu Archy Marshall, besislepiantis po King Krule’s slapyvardžiu, kartais net ne dainuoja, o rėkia apie visa tai, ką jaučia ir ko nekenčia. Ir visas šis pyktis ir savidestrukcija „Lofte“ buvusią publiką vedė iš proto ne mažiau nei tūkstančius užveda patys didžiausi šių laikų pop dievaičiai, dainuojantys apie daug gražesnius dalykus nei King Krule. Ir netgi po viso iš plaučių rėkiamo pykčio, per kai kurias jo dainas, pavyzdžiui per „Baby Blue“, tesinori kažką apsikabinti ir romantiškai palinguoti.

Tačiau visu šituo trukdė pilnai mėgautis tai, kas nuo King Krule’s nepriklausė. Jau nuo pat pirmų akimirkų į „Loftą“ plūdo brito gerbėjai ir nedidelę erdvė užpildė taip greitai ir sausakimšai, kad net nebuvo kur dėtis. Ir kuo toliau, tuo vietos buvo vis mažiau. Kai kurie koncerto tik klausėsi, priversti stovėti nepatogiose pozicijose ten, iš kur King Krule pamatyti buvo tikriausiai sunkiai įmanoma. Balkone irgi situacija ne geresnė – padorias vietas, iš kurių galėjai pamatyti daugiau nei King Krule’s pakaušį, užkariavo gudriausi ir greičiausi. Kitiems teko gaudyti dūmuose skendintį ir išblukusį King Krule’s atvaizdą. Teko gaudyti ir orą, kurio karštyje baisiai trūko. Prie scenos buvusiai miniai buvo taip karšta, kad vandeniu dalinosi nuo scenos buteliukus metę muzikantai ir pats King Krule stebėjosi, kodėl vandens nedalina tarp publikos ir scenos stovinti apsauga.

Labai tikiuosi, kad King Krule dar pavyks pamatyti šiek tiek malonesnėmis sąlygomis. Taip pat tikiuosi, kad didžiajai daliai sekmadienio koncertas atnešė vien tik malonius potyrius ir mėgautis pasirodymu niekas nesutrukdė. Nes tikiu, jog tai, kokią energiją skleidžia King Krule reikia ne tik išgirsti, bet ir pamatyti.

Renginyje lankėsi ir vertino Margarita Sargautytė, fotografavo Vytenis Jurevičius.