Šeštadienį jau ketvirtą savaitę iš eilės į „Artistų“ klubą rinkosi žmonės, norintys pasiklausyti naujų, savo kelią į pripažinimą dar tik pradedančių skintis lietuviškų grupių muzikos. Deja, konkurso programą vis labiau pradeda griauti nenumatytos aplinkybės. Jei praėjusiame etape, groti atsisakius „Red Carpet Disaster“, konkurso rengėjai greitai surado, kuo juos sėkmingai pakeisti (minėtą kolektyvą pakeitusi „Chasing The Rise“ nugalėjo varžovus ir pateko į pusfinalį), tai šį kartą dėl vokalisto ligos pasitraukusiems rokeriams „Kite Art“ tinkama pamaina taip ir neatsirado, tad ketvirtojoje atrankoje žiūrovai vietoj trijų grupių turėjo tenkintis tik dviejų kolektyvų pasirodymais.

Apie aštuntą vakaro vedėjas ir garso režisierius Linas pristato abu kolektyvus ir į sceną pakviečia pirmąjį jų – alternatyva dvelkiančius vaikinus Wolf Like Me. Nors daugumoje grupės dainų kompozicijų pastebima monotonija, grodami gyvai „Wolf Like Me“ sugeba puikiai varijuoti melodijomis ir mažomis, bet svarbiomis detalėmis užlipdyti visas tokio pobūdžio spragas (studijiniuose įrašuose šiek tiek gadinančias bendrą vaizdą). Dėl šitokio šiaip jau daugumai pradedančiųjų grupių nebūdingo profesionalumo ir kokybiško atlikimo „Wolf Like Me“ labai pozityviai išsiskiria lietuviškame savo grojamo muzikos žanro kontekste, kadangi beveik įprasta, jog tradicinė (šiuo terminu galima apibūdinti ir kur kas daugiau pasiekusius bei labiau už „Wolf Like Me“ vertinamus kolektyvus) panašų indie/alternative/funk mišinį grojanti lietuviška grupė tiek ant scenos, tiek ir įrašų studijoje skamba taip nuobodžiai, kad net liūdna klausytis. „Wolf Like Me“ šiuo aspektu yra maloni išimtis ir norėtųsi tikėti, kad laikui bėgant jie sugebės išlaikyti tokią pat aukštą gyvo atlikimo kokybę. Taip pat norėtųsi pagirti grupės būgnininką Gediminą, kuris, vertinant jau vienuolika konkurse pasirodžiusių kolektyvų, neabejotinai buvo vienas profesionaliausių. Nors, kaip ir daugelio panašių grupių, „Wolf Like Me“ kūryboje šiek tiek trūko originalumo, o gitaristo ir bosisto statiškumas bei ryškus įsijautimo trūkumas parodė, kad ties artistiškumu ir scenine laikysena grupei dar reikėtų gerokai padirbėti, bendras įspūdis stebint „Wolf Like Me“ pasirodymą buvo labai teigiamas. Tai grupė, turinti didžiulį potencialą, kurį tereikia realizuoti toliau tobulėjant. Šiek tiek paįvairinus kūrinių melodijas, įtraukus daugiau gitarų bei būgnų solo, ir galbūt dar rimčiau padirbėjus ties dainų tekstais, grupės kūryba taptų labai įdomi ir patraukli ne vien lietuviškame, bet ir tarptautiniame kontekste.

Innuendo.

Ganėtinai ilgai ruošęsi savo pasirodymui galiausiai groti pradėjo ir antrieji vakaro dalyviai – save kaip pirmykščio roko grupę, išgyvenusią apokalipsę, apibūdinantys Innuendo. Tai, kad ši grupė suteiks „Artistų artisto“ konkursui dar nematytą atspalvį, tapo aišku jai net nepradėjus groti. Tarp iki šiol jau pasirodžiusių kolektyvų dar nebuvo nei vieno, kuriame vokalines partijas atliktų mergina. Dar didesnis ir turbūt labiausiai intrigavęs „Innuendo“ išskirtinumas – roko muzikoje labai retai sutinkamas instrumentas smuikas. Tai, ką išgirdau netrukus, pranoko visus lūkesčius. Smuiko partijos dainose ikomponuotos taip tiksliai, kad iš šio svarbaus kozirio būtų galima išspausti visą įmanomą naudą. Tai ir nuostabus lyriškumas, ir ramus kontrastas provokuojantiems grupės tekstams bei muzikai. Nors tam tikri šelmiškos vokalistės veiksmai scenoje ir atrodė kiek nereikalingi arba nenatūralūs, visas priekabes pamiršti privertė savitas ir įmantrus jos balso tembras ir nestandartinė dainavimo maniera. Tai lyg Lzzy Hale ekspresijos, Amy Macdonald vokalo braižo ir Bjelle švelnumo derinys. Džiugu, kad ir Lietuvos roko scenoje turime tokio aukšto lygio vokalisčių moterų. Norėtųsi pagirti ir labai jaukiai ant scenos besijautusį ir savo subtiloka, bet kartu ir laisva laikysena visą grupės kūrybos esmę įkūnijusį gitaristą, kuris pasirodymui taip pat suteikė nemažai šarmo. Tiesa, to paties negalima būtų pasakyti apie išvaizda tikrą metalistą primenantį, bet ant scenos praktiškai nejudantį bosistą ir, lyginant su pirmuoju vakaro kolektyvu „Wolf Like Me“, gan silpnokai atrodžiusį būgnininką. Tikiuosi, kad šie grupės nariai kitą kartą bus labiau pasitikintys savimi ir nepabijos atsipalaiduoti išliedami visą viduje turimą energiją. O kito karto ilgai laukti tikrai neteks – jau šį penktadienį, pirmą pavasario vakarą „Innuendo“ vėl sugrįžta į „Artistus“. Todėl visi, kam nepavyko apsilankyti „Artistų artisto“ ketvirtojoje atrankoje šeštadienį, turėtų nepraleisti progos pamatyti šį originalų kolektyvą gyvai.

---

Abiems vakaro kolektyvams atlikus savo dainas, komisijai, kurioje šį kartą buvo ir „Skamp“ narys, vienas iš jau šį savaitgalį vyksiančių alternatyviosios muzikos apdovanojimų T.Ė.T.Ė. organizatorių, Vilius Alesius bei muzikos prodiuseris Šarūnas, atėjo laikas spręsti, kuris iš jų labiau nusipelnė patekti į finalą. Susumavus balsus nedidele, trijų taškų persvara konkurentus įveikė ir į pusfinalį prasibrovė „Innuendo“. Jie prisijungia prie atrankinius etapus jau įveikusių „Joke“, „Illegalism“ bei „Chasing The Rise“. Nors su taip pat puikiai pasirodžiusiais „Wolf Like Me“ tenka atsisveikinti, linkime jiems sėkmės ir, jei tik konkursas gyvuos ir toliau, tikėsimės išvysti juos kitąmet dar geriau pasirengusius ir atliekančius savo muziką dar įtikinamiau.

Vilius Andrulionis

Renginių apžvalgos / Music.lt autoriai