Islandai „GusGus“ jau tikrai yra spėję įsitvirtinti pasauliniame elektroninės muzikos kontekste, nors kartais gerbėjams vis dar yra įdomesnis faktas, kad jie yra islandai, o ne elektroninės muzikos atlikėjai. Nors nepanašu, kad kažkuris iš šių apibrėžimų būtų egzotiškas, bet „GusGus“ bent jau Lietuvoje tikrai surado daug gerbėjų ir bendraminčių, todėl nenustoja čia grįžę. Spalio 14-ąją vykęs koncertas „Compensa“ salėje, pasirodo, jau yra devintasis, ir šis kriterijus iškart kelia asociaciją su „Apocalyptica“ pasižymėjimais. Na, bet kai grupės dainininkas Daníel Ágúst Haraldsson pats vidury koncerto gerbėjams išsako, kad jis Lietuvoje jaučia tą skandinavišką dvasią, tai visai nenuostabu.

Nežinia, ar Lietuvos gerbėjų publika per tiek vizitų pasikeitė, tačiau patys „GusGus“, kaip jiems įprasta, patyrė dar šiek tiek kardinalių sudėties pokyčių. Net keista buvo laukti dviejų narių išėjimo ant scenos turint omenyje, jog „GusGus“ prieš 20 metų buvo didelės apimties elektroninės muzikos projektas. Tačiau buvo aišku viena — tai tie patys „GusGus“, kurie neatsisako savo house / techno švelnaus mišinuko, kuriame yra ir dance, trip hop, synthpop motyvų. „Lies Are More Flexible“ albumas, nors neatrodo taip lengvai prisijaukinamas kaip sėkmingasis „Arabian Horse“, tačiau tikrai kokybiškas, kupinas įdomių melodijų albumas.

Tačiau šitas beveik egzistencialistines kontempliacijas kiek į šoną nustūmė apšildymas — Leon Somov pasirodymas. Saikingu 15 minučių pavėlavimu pasižymėjęs Leon paruošė vidutinės trukmės — 40 minučių DJ programą. Vengiant visokių klišių „apšildymas nesušildė“ ar „apšildymas tiek užkaitino, kad net nustelbė pagrindinį pasirodymą“, būtų galima paminėti, kad iš paruoštos kūrinių programos būtų galima spėti, kaip Somov labai vertina klasikinius, laiko patikrintus ir populiarius elektroninės muzikos kūrinius. Net vienoj vietoj galėjai likti nustebęs išgirdęs, pavyzdžiui, „Yellow Magic Orchestra“ — „Behind The Mask“ motyvą. Tai galbūt ir turi pliusų norint pataikyti (apšildyti) į didesnę masę žmonių, tačiau ar „GusGus“ gerbėjai yra nuoseklūs populiariosios elektroninės muzikos klausytojai, tai klausimas vertas dėmesio. Be to, DJ programa kartais yra tinkamas pasirinkimas, bet šioje vietoje pritrūko originalumo, atlikti motyvai atrodė tik paviršutiniškai perdirbti ir vienodai kažkur girdėti. Didesniu pliusu būtų galima pavadinti Somov laisvumą atliekant savo programą — susidarė jausmas, kad jis ganėtinai atsipūtęs viską spaudinėja ir natūraliai tas gaunasi. Savotiškas patyrimo ženklas, kas visada suteikia malonumo klausytojui.

Ilgai laukti „GusGus“ nereikėjo, jie pasirodė praėjus vos keliolikai minučių po to, kai Leon Somov atsisveikino su gerbėjais. Ir kai atrodė, kad viskas sklandžiai sudėliota ir iš anksto pasiruošta, pirmieji techniniai nesklandumai jau prasidėjo atliekant pirmąją dainą „Featherlight“. Didžioji dainos dalis vis tik buvo labiau Daníel Ágúst Haraldsson blaškymasis ir scenos / garso darbuotojų pastangos sutvarkyti problemas. Laimei, šitoks pasiblaškymas buvo paskutinis. Bendra prasme garso kokybė buvo pakankamai gera, kaip ir pridera „Compensa“ standartams.

Grįžtant prie sunkiai suvokiamo „GusGus“ narių skaičiaus ant scenos — na, prieštaraukit neprieštaravę, bet scenoje matyti 2 žmones yra visiškai neįprasta ir todėl tuštumo jausmas neišvengiamas. Net jei elektroninė muzikos aparatūra, su kuria „žaidė“ Birgir Þórarinsson, užėmė solidžią dalį visos erdvės, o Daníel Ágúst Haraldsson bandė užpildyti likusią vietą besirangydamas kaip koks Dave Gahan ir nustelbti savo įmantriu stiliumi, užsirėdęs apdaru, primenančiu pižamą, vis tiek nepavyko nuslopinti to tuštumo. Galbūt tai tėra tik instinktų sukelta saviapgaulė, tačiau veiksmo trūkumas vis tik buvo akivaizdus. Paprastai elektroninės muzikos atlikėjai savo pasirodymo spragoms užpildyti pasirenka įtikinamas ekranizacijas, bet ir šios buvo labiau simplistinės ir šabloninės, nesukėlusios jokio estetinio efekto ir nepridėjusios nieko prie bendro vaizdo.

Kita vertus, muzikos atlikime galima būtų įžvelgti ir daugiau pliusų. Pavyzdžiui, dainų sąrašas pasirinktas gana universalus. Nors „GusGus“ tokią programą atlieka praktiškai viso turo metu identiška dainų tvarka, tačiau skirta nemažai vietos naujiesiems kūriniams („Featherlight“, „Don‘t Know How to Love“, „Fireworks“, „Lifetime“ ir „Lies Are More Flexible“), kurie daugiausiai nuskambėjo pirmoje koncerto dalyje. Neišvengiamai grupė negalėjo išvengti taip visų pamiltų kūrinių iš „Arabian Horse“: „Over“, „Deep Inside“, „Selfoss“ ir pačią „Arabian Horse“, kuri buvo pasitikta įspūdingomis ovacijomis ir garsiu žiūrovų vokaliniu pritarimu. Taip pat nuskambėjo ir „Crossfade“ iš „Mexico“, „Add This Song“ iš „24/7“, ir dar kiek daugiau metelių skaičiuojančios „David“ ir „Moss“.



Iš vienos pusės, gal ir logiška, jog buvo išvengta didesnių variacijų atliekant naujas dainas, norėta jas pateikti daugiau ar mažiau originalioje formoje, tačiau vis tik susidarė įspūdis, kad grupės nariai ne taip stipriai įsijautę į tas dainas. Galbūt kiek sausokai nuskambėjo ir pati „Arabian Horse“, tačiau kadangi skambėjo koncerto pradžioje, tarp naujų kūrinių, gal ir nepavyko kažkaip išsiskirti. Tačiau „GusGus“ yra ta grupė, kuri mėgsta pateikti ir kitokius skambesio variantus negu yra įrašyti studijoje, todėl čia neabejotinai įdomesni buvo „Add This Song“, „Deep Inside“ numeriai, kuriuose buvo varijuojama papildomais instrumentiniais motyvais, tempu ir skambesio aštrumu. „Add This Song“ vietomis skambėjo kaip šiurkštus techno, o „Deep Inside“ — kaip bliuzinė baladė. Itin stipriai nuskambėjo „Crossfade“ — daina, turinti ganėtinai monotonišką aranžuotę ir ritmą, koncerto metu tiesiog tryško gyvybingumu. Nemažai ką pridėjo ir Daníel‘io ekstravagantiškas vokalinis atlikimas. Žinoma, nereiktų jo liaupsinti kaip profesionalaus vokalisto, tačiau savo „instrumentą“ jis naudoja saikingai ir protingai, prisitaikydamas prie kūrinio emocijos ir intrigos.

„GusGus“ ganėtinai nemažai dėmesio skyrė ir pabendravimui su publika. Gana tradiciškai žiūrovų buvo klausiama, kaip jie laikosi, ar jie nusiteikę užbaigti savaitgalį su trenksmu ir pan. Neišvengta ir pamaloninančių klausytojo širdį pasipasakojimų apie puikią atmosferą koncertuojant prieš n metų Katedros aikštėje ir kaip jie jaučia skandinavišką dvasią Lietuvoje. Ir kaipgi be pažadėjimų sugrįžti. Tiesa, viena detalė buvo labai maloni: Daníel‘is likus dviems dainoms iki pasirodymo pabaigos perspėjo žiūrovus, kad „mes nerengiame bisų“. Kadangi dėl bisų dažnai būna daug nesusipratimų, ypač kai grupės užsimano daryti net du bisus, tai šiuo pasisakymu tikrai apsidraudžiama nuo bet kokių nereikalingų spekuliacijų. Žinoma, bus ir tokių, kurie nori intrigos, tačiau intriga dažnai yra pervertinama įvairiuose kontekstuose ir geriau yra tiesiog mėgautis muzika.

Taigi, daug įdomiau „GusGus“ traktuoti ne kaip islandus, o kaip įdomius elektroninės muzikos atlikėjus. Žinoma, galbūt jų šis pasirodymas buvo, taip išsireiškiant, kuklus, tačiau kartu jų pasirodymo metu išspinduliuota patirtis ir užtikrintumas tuo, kas yra daroma. Kartais dar kaip šmėklos skrajoja mintys, kad „GusGus“ performanso aspektais yra prastesnė „Depeche Mode“ versija, tačiau bent jau muzika skamba ganėtinai originaliai ir GusGus‘iškai. Šiai grupei belieka palinkėti ir toliau kepti kokybiškus albumus, ir toliau aptirti kažkokių netikėtų transformacijų beigi aplankyti juos taip mylinčius lietuvius ir dešimtąjį kartą.

Renginyje lankėsi ir vertino Einaras Sipavičius.