Didysis elektroninės muzikos korifėjus Jean Michel Jarre nėra labai egzotiškas svečias Kauno ir Lietuvos publikai. Bet visiškai natūralu, kad ir lapkričio 3-osios, ketvirtadienio vakarą, „Žalgirio“ arena palengva, bet užsipildė beveik visiškai. Praeityje šiam veteranui teko groti ir prieš milijonines auditorijas, tai lietuvišką publiką galima šiame kontekste vadinti „kuklia“.

Jean‘o surengtas pasirodymo formatas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti labai kuklus, nuosaikus ir tradicinis. Kiek po pusės devynių vakaro, kiek panervinęs laukiančiuosius, jis išėjo į sceną, pagrojo savo programą ir apie 22:30 baigė visą savo performansą. Tačiau jis tose nepilnai dviejose valandose sutalpino gan kokybišką vaizdo ir garso derinį, kuris erdvėlaikyje išsiplėtęs per visą pasaulį ir keturis dešimtmečius. 68-erių muzikantas daugiausia dėmesio skyrė naujiesiems savo darbams „Electronica 1: The Time Machine“ ir „Electronica 2: The Heart of Noise“. Įžangoje nuskambėjo turbūt ryškiausias naujausiojo albumo numeris: dviejų dalių „The Heart of Noise“, kuris puikiai tinka įžangai savo pakiliu ir archajišku skambesiu. Koncerto eigoje klausytojai turėjo progą išgirsti ir daugiau dėmesio pastaruoju metu sulaukusius kūrinius: „Exit“ (kuris buvo įrašytas kartu su žymiuoju Edward‘u Snowden‘u) ar „Brick England“, prie kurio nagus prikišo ne mažiau garsūs „Pet Shop Boys“. Netrūko ir klasikinių Jean Michel Jarre kūrinių, daugiausia iš legendinių „Equinoxe“ ir „Oxygene“ darbų, taip pat skambėjo „Souvenir de Chine“, kurią pats Jean‘as pristatydamas pavadino labai ypatingu kūriniu. Kūriniai buvo atlikti kokybiškai, problemų su akustika nebuvo, vadinasi, daugelio ausims buvo malonu. Taigi, kūrinių sąrašas parinktas teisingai ir tiksliai, tenkina tiek klasikinio Jean‘o gerbėjus, tiek tuos, kurie tikisi iš kompozitoriaus išgirsti kuo daugiau šviežienų.

Ne mažiau svarbi dalis yra toji, be kurios retas elektroninės muzikos koncertas apsieina — vaizdo efektai. Žaidimo su šviesomis buvo daug. Pradedant elementariausiu žaismu baltais, mėlynais ar dar kokiais stačiakampiais ir trikampiais skambant „Circus“ kūriniui, nepamirštant tų dviejų akį traukiančių cilindrinių šviesos srautų per „Souvenir de Chine“, rodant Edward Snowden monologą ekrane, pabaigant unikaliu instrumentu — lazerine arfa — atliktu kūriniu „The Time Machine“. Akims buvo į ką žiūrėti ir kuo grožėtis. Technologijos savo darbą irgi padarė.

Svarbu paminėti ir pačio Jean‘o bendravimą su publika, kurio netrūko, bet jo beriamos frazės, kaip ir galima tikėtis, gan nuvalkiotos ir neįdomios: pirmiausia paminėjimas, kad jam visada malonu koncertuoti Kaune, po to vis klausinėjimas kas kelias dainas, „are you OK?“ ir tikėjimasis gauti vis daugiau aplodismentų. Pati publika vis tik kažko buvo susikausčiusi, plojo vos ne per prievarta. Greičiausiai tam įtakos turėjo ir natūraliai didesnis publikos amžiaus vidurkis. Kai kuriems nelabai norėjosi ir biso išklausyti, kuriame Jean‘as pateikė ir naujos medžiagos — buvo ir tokių, kurie pasirodymo gale sujudo, rinkosi prie išėjimų, neaišku, ko taip stumiami lauk. Gali būti, kad toks labai klasiškas koncerto formatas nesužavėjo publikos, tačiau šis formatas nebuvo drastiškas ar labai nuobodus, priežasties bėgti lyg ir nebuvo.

Apibendrinant visą matytą vaizdą ir girdėtą garsą galima teigti, jog Jean Michel Jarre vis dar labai laukiamas Lietuvoje, tačiau jam keliamas klausimas, ar 68 metų kompozitorius ir atlikėjas dar gali pateikti kažko vau, kas gali sukelti naują ir didelį gerbėjų antplūdį. Pačiame koncerte viskas buvo saikinga ir estetiška, bet natūraliai pradedi galvoti apie kažkokį neįprastumo faktorių. Lazerinė arfa yra labai gerai, bet kažkas tuštoka dar lieka, ar ne? Nepaisant to, pagarba šiam atlikėjui, kuris jau tiek metų renka pilnas arenas žmonių ir sugeba kurti muziką, kuri traukia įvairių kartų atstovus.

Renginyje lankėsi ir vertino Einaras Sipavičius ir fotografavo Mantas Daleckis.