Spalio 6-osios pirmadienį sostinės „Siemens“ arenoje koncertavo britų dainininkas James Blunt. Jis drauge su keturių muzikantų grupe pristatė naujausio savo pasaulinio koncertinio turo „Moon Landing“ programą, kurioje – tiek ne vienerius metus skaičiuojančios, visiems puikiai žinomos, tiek naujos dainos. Sulaužęs stereotipus apie gero, romantiško ir lyriško berniuko įvaizdį, atlikėjas savo gerbėjams padovanojo įsimintiną vakarą.

Tačiau pradėkime nuo pradžių: koncertą „apšildė“ bene punktualiausias lietuvių atlikėjas Vaidas Baumila su grupe. Likus minutei iki aštuntos valandos jis žengė į sceną, o pirmieji akordai suskambo lygiai aštuntą – kaip ir buvo žadėta. Smulkmena, bet vis dėlto pastebėjusiems darė įspūdį. Buvo absoliučiai aišku, kad „apšildantysis“ atlikėjas pasirinktas teisingai – paprastai vakaro žvaigždės šešėlis „apšildančią“ grupę užgožia taip, kad jų pasirodymas labiau primena fiasko, kai žiūrovai dar tik renkasi patogesnę vietą, dalinasi dienos įspūdžiais ar stiprinasi prieš koncertą. Viso pasirodymo metu Vaidas Baumila išlaikė žiūrovų dėmesį. Atlikęs tokias dainas, kaip „Ieškok manęs“, „Tiktai tu“, pabaigai dainininkas pasiliko visiems puikiai žinomą hitą „Myliu“, kurį drauge dainavo visa salė. Ir užmirštant faktą, kad įgarsinimas buvo siaubingas, tai – vienas geriausių lietuviškų „apšildančių“ pasirodymų, kuriuos teko matyti.

Jamesas Bluntas savo pasirodymą pradėjo su daina „„Face The Sun“. Nuo pirmų akordų publiką tvirtai paėmęs į savo rankas, jos nepaleido iki pabaigos. Galbūt galima sakyti, kad naujieji Jameso Blunto kūriniai buvo sutikti ne taip karštai, kaip „Goodbye My Lover", „You're Beautiful", „I Really Want You" ar „1973“, tačiau ar tai būtu visiška tiesa? Jaunieji gerbėjai, daugiausia susibūrę scenos priekyje, visų jų metu nerimo, plojo ir dainavo drauge, taigi, net jei naujausioji dainininko kūryba dar netapo visų laikų hitais, savąją auditoriją jie jau atrado. Be to, dažnai nuėjus į žinomų atlikėjų koncertus tenka nusivilti, nes pamėgtuose įrašuose jų dainos skamba švelniai tariant geriau. Čia nusivilti neteko – girdėti šį atlikėją dainuojantį gyvai buvo malonumas.

Pirmas įspūdis pamačius Jamesą Bluntą – jam sukurtas įvaizdis neatitinka to, ką matome ant scenos. Taip, ne vieną lyrišką ir jautrią dainą parašęs atlikėjas gali ir moka būti romantiškas, tačiau vaizdas, kaip dainininkas, tarsi kamštis iš šampano butelio, lekia iš vienos scenos pusės į kitą, o už sekundės tu jau matai jį stovintį ant pianino ar neriantį į žiūrovų minią, nešančią jį ant rankų, šiek tiek koreguoja sudarytus stereotipus. Juos visiškai pakeičia puikus Jameso Blunto humoro jausmas. Visą vakarą juokavęs apie savo nedidelį ūgį, atlikėjas puikiai bendravo su publika, kuriai britiškas humoras, regis, buvo prie širdies.

Dar viena stiprioji koncerto pusė – apšvietimas. Subtilus ir toks, kokio reikia. Be to, koncertui buvo atgabentas ekranas, skirtas vaizdo projekcijoms. Jos, nors gal ir ne pats įspūdingiausios, kokias būtų galima sugalvoti, taip pat puikiai atspindėjo koncerto sumanymą ir atrodė gerai. Ten dažniausiai buvo galima pamatyti vienokio ar kitokio mėnulio bei dangaus vaizdus. „Moon Landing“ programą pristatęs atlikėjas linksmai pasiaiškino dėl savo ir grupės aprangos: „Gal atrodome kaip elektrikai ar mechanikai, bet iš tikrųjų mes nemokame pataisyti automobilio. Mes vaidiname astronautus – tai kelionė į kosmosą. Repetavome visur, nuo Kinijos iki Europos, kad gerai pasirodytume svarbiems žmonėms čia, Vilniuje“.

Iš tiesų, susidarė įspūdis, kad Jameso Blunto klausytojai atėjo su aiškiu tikslu: pamatyti ir išgirsti mėgiamą atlikėją. Žinoma, galite klausti, ko daugiau galima eiti į koncertus, kurie kainuoja ne vieną dešimtį litų, tačiau dažnai publikos tikslas atrodo neaiškus: jie šurmuliuoja, bėgioja į užkandžių kioskus ar užsiima kita, su pasirodymu nesusijusia veikla. Taigi, šįkart publika atrodė susikoncentravusi. Ir nors dėl savo lyrinių dainų atlikėjas neretai vadinamas merginų numylėtiniu, panašu, kad stiprioji lytis taip pat neliko abejingi Jameso Blunto pasirodymui, kurio metu buvo visko: ir šokių, ir skandavimų bei plojimų, ir romantiškų momentų, kai skambant lėtai dainai visoje salėje užsidega švieselės.

Tiems, kurie mėgsta Jamesą Bluntą, tai buvo įsimintinas ir puikus koncertas. Be didelių efektų, bet, kaip visada, nuoširdžiai ir paprastai žengęs į sceną, atlikėjas ten savęs netaupė ir, atrodo, įdėjo daug noro bei pastangų. Pažadėjęs greitai pasimatyti dainininkas paliko beveik šešių tūkstančių žmonių auditoriją, kurių didelė dalis, regis, grįš jį pamatyti dar kartą.

Lankėsi ir vertino Fausta Marija Leščiauskaitė

Koncerto akimirkos - fotografo Manto Daleckio nuotraukose: