Rudenėjanti sostinė į svečius pasikviečia ne tik šaltėjančius rugsėjo vakarus, bet ir italų bliuzo legendą – Zucchero, kuris it permainingi metų laikai – nėra retas svečias Lietuvoje. Italijos bliuzo tėvo Adelmo Fornaciari žinomą Zucchero vardu pristatinėti nereikia. Jo muzikinė veikla kalba pati už save: beveik penkiasdešimt metų scenoje, trylika studijinių albumų, tarptautinė sėkmė ir šlovės zenitas net ir perkopus šešiasdešimtmečio slenkstį. Lietuvoje italų legenda yra surengęs ne vieną koncertą, kurio žiūrovų skaičius stabiliai išlieka gana gausus. Lietuvaičių neatbaido ir faktas, kad atlikėjo repertuare italų kalba sutinkama ne rečiau kaip grupės „Rammstein“ dainų arsenale vokiečių kalba. Šis faktas tik dar kartą įrodo, jog muzika yra universalus visa jungiantis reiškinys, pasireiškiantis labiau emocine, skambesio, o ne kalbine forma.

2016 metais pasirodęs tryliktasis studijinis albumas „Black Cat“ tapo ilgiau nei metus besitęsusio ir tebesitęsiančio turo inspiracija, užsibaigsiančia spalio mėnesį Pietų Amerikoje.

Rugsėjo 15-oji, penktadienis, vakaras. Po savaitės darbų vilniečius ir miesto svečius kvietė „Compensa“ koncertų salė su vienu pirmųjų aukštosios muzikinės prabos rugsėjo renginių. Koncerto pradžios laukimą mažino jo išvakarėse atsidariusi tapytojos Ievos Skauronės kūrinių paroda „Atskiras ir susijęs“, leidusią po penkių darbo savaitės dienų, kultūrinių renginių išalkusias sielas pastiprinti greitu „užkandžiu“, po kurio laukė pagrindinis vakaro meniu akcentas – Zucchero koncertas.

Pasimėgavus dailės lauko vizualine dalimi, atėjo metas muzikai. Įžengus į salę, pasitiko kėdžių eilės, kurios greitai buvo užpildytos susirinkusios publikos. Balkonas nebuvo aklinai užpildytas – jame liko truputį mažiau nei pusė tuščių vietų, kurios akių tikrai nebadė.

Italijos muzikos elito šou prasidėjęs vos vos po aštuntos valandos vakaro ir trukęs daugiau nei dvi valandas, pasireiškė be lašelio nuovargio scenoje. Paskutinį kartą prieš dešimtmetį sostinės klausytojus džiuginęs atlikėjas, šį kartą pristatinėjo naujojo albumo kūrinius, tokius kaip: „Partigiano Reggiano“, „Terra incognita“, „13 Buone Ragioni“, „La Tortura Della Luna“, „Fatti di sogni“, „Ten More Days“ ir kitus, sustiprinusius savotišką steampunk‘o vizualiką scenoje su varinėmis rudens spalvomis ir gaivališku itališko bliuzroko skambesiu.

Šalia naujųjų kūrinių nebuvo pamirštos Zucchero šlovę pelniusios ir hitais tapusios dainos, privertusios drauge su atlikėjo raginimu pakilti nuo kėdžių ir leistis šėlti muzikos ritmu: „Il Volo“, „Baila Morena“, „Vedo Nero“ ir t.t. Taipogi buvo atiduota pagarba ir kitam ne mažiau žinomam italų muzikos elito atstovui, operos solistui, tenorui Luciano Pavarotti, su bendru kūriniu „Miserere“. Zucchero savo dueto partiją atliko gyvai, na, o Luciano Pavarotti dalis buvo rodoma dideliame specialiai šalia scenos nuleistame ekrane, įprasminusiam Italijos muzikos įkvepiantį reliktą nūdienos akivaizdoje.

Vakaro metu buvo galima išgirsti ir ne autorinių kūrinių, įnešusių papildomą prieskonį į koncertinę programą, tokių kaip: 2013 metais popmuzikos hitas „Wake me up“ bei 1965 metų amerikiečių džiazo legendos Eddie Harris – „Freedom Jazz Dance“, kurie buvo atlikti Zucchero užleidus rampos šviesą jam akomponavusiems muzikantams. Na, o jis pats atliko Colin Vearncombe‘o žinomu „Black“ vardu melancholišką dainą „Wonderful life“.

Po daugiau kaip dvi valandas trukusio koncerto, vilniečiai ir miesto svečiai išsiskirstė, išsinešę dalelę itališkos dvasios, sušildžiusią rudenėjančios žvarbos užkluptas širdis.

Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian.