„Geriausias metų roko koncertas Lietuvoje“, „Lietuvoje šou surengs šiuolaikinis roko genijus Jack White“, „Jackas White‘as Lietuvoje: pirmasis koncertas be išmaniųjų telefonų“ tokiomis ir panašiomis antraštėmis mirgėte mirgėjo visi informacijos kanalai, masindami atvykti ir gyvai pamatyti „Seven Nation Army“ hito šeimininką, elegantiškąjį roko genijų – Jack White. Išties neeilinis debiutas mūsų scenoje. Didieji, pasaulinio lygio muzikos vardai ne taip ir dažnai šmėsteli Lietuvos padangėje, tad kiekvienas tokio pobūdžio nušvitimas išties didis įvykis, skatinantis dėkoti organizatoriams už galimybę pamatyti Jack White‘ą gyvai.

Dvylika „Grammy“ statulėlių, daugybė studijinių albumų su tokiomis grupėmis kaip: „The White Stripes“, „The Go“, „Goober and the Peas“, „The Upholsterers“, „The Dead Weather“, „The Raconteurs“ ir kitomis, na ir globalūs koncertiniai turai su įspūdingais pasirodymais, pelniusiais (ir vis dar sėkmingai tai darančiais) 43-jų amerikiečių kūrėjui didžiulę šlovę tarptautiniu mastu.

Na bet apie viską iš pradžių. Spalio 4-oji, ketvirtadienis, žmonių eilės nusidriekusios ties Vilniaus „Siemens arenos“ durimis, pro kurias įėjus pasitinka Lietuvoje dar neišmėginta „žmonių išvadavimo nuo priklausomybės išmaniesiems telefonams ir galimybę būti koncertų dalimi taktika“. Ko gero ne ką mažesnis įvykis, nei elegantiškojo roko princo vizitas mūsų šalyje. Ir kaip gi vis tai atrodė? Visus ištiko trumputė technologinė impotencija, apimdama abiejų lyčių atstovus.

Nemažai daliai susirinkusiųjų įpročio „nykštys-ekranas“ nebuvimas kėlė tam tikras abstinencijos apraiškas, pasireiškusias ilgesingu žvilgsniu į pastoviai ištraukiama žaliąjį „Yondr“ dėklą, kuriame it nusikaltėlis už grotų slėpėsi mobilusis telefonas. Verta pasidžiaugti šia Jack White‘o taikoma praktika, kuri ne tik leido sugrįžti į tuos laikus, kai koncertuose buvo dalyvaujama visa širdimi, bet tapo ir eksperimentiniu patikrinimu, diagnozavusiu priklausomybės šiuolaikinėms technologijoms lygį. Adaptacijos nuo savo išmaniojo laikas bene geriausiai parodė technologinės ligos stadiją. Kuo ilgiau adaptuojamasi be telefono, tuo labiau pažengęs susirgimas. Na, o jei buvo tokių, kurie niekaip nepajėgė nusiraminti, metas skambinti pavojaus varpais ir gydytis.

Pirmieji scenoje pasirodė apšildantieji „Garbanoto bosisto“ vyrukai. Pastarųjų alternatyviojo/ psichodelinio roko kūrėjų sąstatas, kaip ir pati jų kūryba, tikrai jau gerai žinoma Lietuvos melomanams, sutinkama tiek per solinius jų koncertus, tiek ir festivaliuose. „Smagu čia būti ir apšildyti Džekį“, – Šaruko Joneikio žodžiai nuaidėję apytuščiai sostinės „Siemens arenos“ publikai, kurios retos gretos vangiai, bet po truputį augo pasirodymo metu. „Garbanoto bosisto“ programą sudarė tokie grupės kūrybos vaisiais, kaip kad: įkvepiančios melancholijos nestokojanti „Last Summer's Day“ daina; trankiai nostalgiškas „Long Ago Far Away“ kūrinys; šaltą rudens orą bent jau mintimis į vasarišką vakarą prie laužo nukelianti „Gėlėtos Suknios“ melodija; pakeliauti po visatos platybes kviečiantis „Jie Išskrido Į Kosmosą“ skambesys ir kitos dainos, praturtinusios susirinkusiuosius, kurie galėjo „Garbanotą bosistą“ pamatyti gyvu, ne per telefonų ekranus būdu.

Pasitraukus „Garbanotui bosistui“ nuo scenos, joje užvirė kraustymosi darbai. Kilo įvairi muzikinė technika, buvo atliekami soundcheck‘ai, vis labiau masindami sulaukti didžiosios vakaro žvaigždės pasirodymo. Kiek tai truko? Sunku pasakyti. Laiko vertinimo pojūtis neturint mobiliojo telefono yra reliatyvus dalykas, skatinantis atsigręžti į senąsias „materialines vertybes“ kaip kad rankinis laikrodis. Toli gražu nebe visi jį naudoja.

Po visų pasirengimo darbų, skambant siautulingų būgnų partijai, scenoje it uraganas pasirodo Jack White. Koncertinės programos dėmesys buvo sutelktas į 2018 m. kovą pasirodžiusį „Boarding House Reach“ studijinį albumą, iš kurio buvo atlikti tokie kūriniai, kaip: „Over and Over and Over“, „Corporation“, „Why Walk a Dog?“, „Connected by Love“ (potencialus himnas meilei), tačiau nebuvo pamirštas ir senoji, tiek solinė, tiek ir „The White Stripes“, tiek ir „The Raconteurs“ kūryba, leidusia pasidžiaugti legendiniais hitais: „Lazaretto“, „Steady as She Goes“, „Hotel Yorba“, na ir savaime suprantama tiutiuriutiutiutiutiutiuriniu himnu „Seven Nation Army“, vainikavusiu visą vakaro pasirodymą.

J. C. Reilly [David James Swanson nuotr.].

Nebuvo galima nesižavėti stulbinama Jack White‘o energija, visiškai ne pompastišku publikos užvedimu. Pauzių kone nebūtų. Muzika skambėjo be perstojo. Ekspresyvus susitelkimas į tai kas daroma, dėmesio, jausmo ir emocijos išgyvenimas teigiamai koreliuojantis su skambesiu buvo matomas viso šou metu. Jack White negailėjo jėgų, nei gitaros stygų, kurios it kareiviai vienas po kito krito nelygioje kovoje prieš siautulingai virtuozišką jo grojimo manierą. Buvo smagu matyti scenoje besitaškantį daugelio jaunystės ar paauglystės laikų dievuką, kuris savo jaunatviškos charizmos nebuvo praradęs.

Technologinė abstinencija nebuvo vienintelė dovana vilniečiams ir miesto svečiams. Jack White parengė dar vieną – pasirodymą kartu su lietuviškų šaknų turinčia aktoriumi John C Reilley, kuris atliko dainą „Mr. Cellophane“ iš miuziko „Čikaga“. Dovana išties patiko.

Nuskambėjus visoms dvidešimt dainų Jack White drauge su savo komanda paliko sceną, padėkodamas susirinkusiems, palikdamas tik pačias geriausias emocijas, kiek su mažu kartėliu dėl folklorinio retsykiais pasitaikančio „Siemens arenos“ trūkumu. Ar tai geriausias metų roko koncertas? Nesinori absoliutinti, tačiau drąsiai būtų galima teigti, kad tai tikrai vienas iš geriausių šių metų roko koncertų Lietuvoje. Belieka tikėtis, kad pasikvietus tokio lygio kūrėją, kaip Jack White, mūsų šalyje vis dažniau ims lankytis ne ką mažesnės muzikos olimpo žvaigždės.

Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian.