„Alt-J“ dar neseniai mūsų kraštiečiams tebuvo svajonė, kurią tyliai galima megzti mintyse, planuojant juos stebuklingai aplinkybėms susiklosčius pamatyti kažkur tolėliau nuo Lietuvos ir pasimėgauti jų nerdiška ir su niekuo nesupainiojama muzika. Tokie galvoje kirbėję miražai dar praėjusiais metais man atrodė neįgyvendinami. Ir pirmieji mano slaptas svajones išpildyti nutarė latviai, pakvietę „Alt-J“ sugroti „Positivus“ festivalyje. Jau tada tai atrodė nereali galimybė. O apie tai, kad tokią mėgstamą grupę kaip „Alt-J“ galėsiu pamatyti du kartus, kuriuos skirs vos daugiau nei pusė metų ir keturi šimtai kilometrų, prieš kurį laiką būčiau nė neleidusi sau pasvajoti.

Į Lietuvą snieguotą vasario 6-ąją atvykę britai čia atvežė dvigubą šventę kartu su savimi pasikvietę sparčiai kylančią atlikėją Mariką Hackman, kuri ir pati viena, jei ne dabar, tai kiek vėliau, galėtų Lietuvoje kokį koncertą surengti. Belaukiant Marikos Hackman parteris pildėsi greitai, tačiau žvilgtelėjus viršun ir „Compensa“ salės balkone matant tuščias vietas neapleido klausimas: kaip galima praleisti tokį koncertą?

O koncertą pradėjo ramioji Marika Hackman su grupe. Stilinga ir jauna ketveriukė atrodė susikaupę ir profesionalūs, tai laisvai galėjo būti vien jų koncertas. Marika Hackman atliko nemažai dainų ir grojo daugiau nei pusvalandį, bet pasirodymas nenusibodo, kaip dažnai būna su apšildančiais atlikėjais. Anaiptol – trumpos ir dinamiškos dainos tikriausiai užtarnavo britei ne vieną naują faną Lietuvoje. O smaugiausia buvo matyti tai, kaip pasirodymui progresuojant palaikymą pajautusi Marika Hackman atsipalaidavo, nebebuvo tokia oficiali ir šalta. Ypač sušildė tai, kaip pasirodymo pabaigoje trumpam Marika Hackman ir jos kolegos grojo nuo žiūrovų nusisukę ir žiūrėdami vienas į kitą - būtent taip, kaip groja kai žiūrovai nemato. Po pasirodymo ne nusilenkimu, o šiltu apsikabinimu atsisveikinusi ketveriukė užleido sceną pasiruošimui ir taip lauktiems „Alt-J“.

Po „Positivus“ festivalyje neišdildomą įspūdį palikusio pasirodymo, žinojau, jog iš „Alt-J“ reikia tikėtis didingo šviesų šou, tad nenustebau vos įėjus pamačiusi kabančias šviesų instaliacijas. Tačiau tai, ką mačiau buvo menka dalis to, kas laukė. Po apšildančio pasirodymo scena vos talpino visą tai, ką su savimi atsivežė preciziškieji britai. Iš viso ant scenos stovinčio arsenalo buvo galima nujausti, koks reginys mūsų laukia.

Tad nuo to „Alt-J“ pasirodymas ir prasidėjo: tūkstančių šviesų, dūmų, ovacijų ir pirmųjų dainos „Deadcrush“ garsų. Tai nebuvo įprastas koncertas, kuriame viskas ko gali laukti yra gerai atlikta muzika, gal pagal muziką parinktos šviesos, smagus atlikėjo bendravimas. O „Alt-J“ padaro kažką, ką net nelabai gali pavadinti tiesiog koncertu. Tai pusantros valandos įvykis, patyrimas, sustyguotas iki paskutinės smulkmenos. Kiekviena daina stebino savo nuosavu led šviesų šou, hipnotizuojančiu ir kartu su „Alt-J“ muzika sukuriančiu neeilinę atmosferą.

Žinoma, nepaisant iki smulkmenų sudelioto pasirodymo, yra dalykų, kurie atima šiek tiek taškų nuo tobulo balo. Ne kartą Joe Newman ir Gus Unger-Hamilton dainavo pro šalį, bet net ir tai nesunku atleisti, nes šioks toks netikslumas suteikė pasirodymui tikrumo. Juk nedidelį nuvažiavimą atperka tobulai jųdviejų sudainuota „(Ripe & Ruin)“. Be to, nei prie trukmės, nei prie setlist’o neprisikabinsi. Britai grojo pusantros valandos, ir sugrojo pačias svarbiausias dainas, nuo senųjų „Breezeblocks“, „Something Good“, „Fitzpleasure“ iki pačių naujausių: „Pleader“, „In Cold Blood“, „3WW“. Aišku, visada galėjo būti daugiau, būtų buvė smagu išgirsti trankiąją „Hit Me Like That Snare“, bet, deja, visko juk negausi. O ir dėl grupės bendravimo su publika didelių pretenzijų kelti negalima, Gus Unger-Hamilton puikiai dirbo savo darbą ir ne kartą kalbėjo su publika, netgi prabilo ir grupės lyderis Joe Newman, kuris ne visada pasivargina su publika bendrauti. Be to, išeidami jiedu apdovanojo publiką , o J. Newman ir gitaros pikus gerbėjams dalino.

Vilnius turbūt nematė tobulesnio koncerto. Galbūt kažkas žymiai geriau padainavo, kažkas geriau užvedė publiką ir geriau bendravo, kažkas geriau pagrojo. Bet vargu, ar kažkas priartėjo taip arti tobulumo, kaip „Alt-J“. Bent jau ne man. Ir dabar telieka viltis, kad „Alt-J“ kada nors į Lietuvą atveš dar vieną tobulybę. Ir kuo greičiau.

Renginyje lankėsi ir vertino Margarita Sargautytė, fotografavo Mantas Daleckis.