Naujienos > Muzikos naujienos

RENGINIO RECENZIJA | Instrumentų gausybė ir folkloriniai "Eluv...

Paskelbta: 2017-12-24 12:03
RENGINIO RECENZIJA | Instrumentų gausybė ir folkloriniai „Eluveitie“ atspalviai, vos sutelpantys į mažą sceną (+ FOTO GALERIJA)
Eluveitie. [Vytenio Jurevičiaus nuotr.]
Folkmetalas tikrai nėra pati ryškiausia sunkiosios muzikos srovė, tačiau „Eluveitie“ savo įspūdingai archajišku skambesiu užsitarnavo gerbėjų nišą, kuri nekantriai, o gal ir visai kantriai laukė gruodžio 18-osios vakaro. Tačiau ši fanų grupė, įsigijusi bilietus į koncertą, nesugebėjo užpildyti ir gana mažyčio „Rock River Club“, nepaisant to, kad be „Eluveitie“ laukė dar dvi „dovanėlės“.

Koncertą 19:30 atidarė italų grupė „Even Flow“, kurių paklausyti internete vargiai įmanoma, tačiau jie tiek savo tinklalapyje, tiek pasirodymo pradžioje pristatė save kaip progresyviojo roko grupę. Tačiau leidžiu sau išreikšti savo subjektyvią progresyviojo roko gerbėjo nuomonė ir teigti, kad ši grupė atliko mažiausiai progresyvią muziką tą vakarą. Visų pirma, įmantrios gitaros solo neužtenka pagimdyti gerą progresyviojo roko dainą, jie labiau skambėjo kaip ganėtinai klasiška sunkenybė, gal netgi su kai kuriais popsiškais atspalviais. Antra, jei jau muzikoje yra pilna klavišinių ir kitų elektroninių garsų, tai būtų malonu, kad tos partijos būtų ne šiaip paleidžiamos, o kažkieno atliekamos, klavišinių neturėjimas atrodo kiek neskoningas, ypač kai kūrinio įžangoje kokią minutę visi muzikantai yra ramybės muzikoje, nors fone groja gana rimta klavišinių partija. Trečia, kaip dažniausiai būna su pirmąja grupe eiliniame „Rock River Club“ koncerte, elektrinės gitaros garsas ganėtinai prastai sureguliuotas ir nuo jo „užkrenta ausys“ beigi būgnai skambėjo kaip puodai, o ne kaip harmoningai skambantys instrumentai. Tik bosinės gitaros garsas buvo vertas mėgavimosi. Bet turbūt labiausiai netikėta buvo tai, kad grupė neišnaudojo savo 30 minučių laiko, sugrojo tik 5 dainas ir tai truko vos daugiau nei 20 minučių. Paprastai grupė neturėtų susidurti su repertuaro trūkumu, todėl toks poelgis irgi pasirodė labiau nuvyliantis nei leidžiantis klausytojams atsipūsti.

Toks „Even Flow“ manevras leido antrajai vakaro grupei „Silent Circus“ pradėti savo pasirodymą bene 10 minučių anksčiau. Nuo pat pirmos minutės tiek mano, tiek visos publikos nuotaikose buvo galima pastebėti pokytį iš pasyvumo ar negatyvumo į aktyvumą bei pozityvumą. „Silent Circus“ nustebino ganėtinai solidžiai skambančiu metalcore, jie sugebėjo savo stipriomis, tikrai progresyvesniems nei „Even Flow“, tačiau neilgomis ir pernelyg klausytojo nevarginančiomis dainomis (galima lyginti su bene ryškiausiu pastarojo metu metalcore muzikos reiškiniu „Architects“) sukurti energingą ir ausims malonią atmosferą, garso kokybė buvo gerokai išaugusi. „Silent Circus“ palaikė gan glaudų kontaktą su publika, o ši atsakė visai nemažu palaikymu (atsižvelgiant ne į patį didžiausią žmonių kiekį joje). Vienos dainos metu grupė užkūrė tikrą chaosą viduryje parterio. „Silent Circus“ sugrojo velniai žino kiek įdomių dainų per 45 minutes, klausytojas tikrai gerai apšilo, o nežinantiems (tokiems kaip aš) ši grupė turėjo palikti malonaus atradimo įspūdį.

Reikėjo tikėtis, kad ir pagrindinės vakaro žvaigždės „Eluveitie“ išeis 10 minučių anksčiau. Taip ir įvyko. Visi puolė kompaktiškai susispausti arčiau scenos. Tačiau stebint iš galinių eilių, klausantis pirmųjų kelių dainų (ir dar ganėtinai ryškių, įskaitant galingas „King“ ir „Nil“), galėjo susidaryti slogus pirminis įspūdis. Taip, „Eluveitie“ atsivežė visus įmanomus instrumentus (smuiką, fleitą, mandolas, dūdmaišius ir kt.) ir galybę jais grojančių muzikantų, todėl viskas skambėjo pakankamai gyvai ir visai švariai, tačiau kai kurių atlikėjų veiduose, įskaitant ir lyderio Chrigel‘io, buvo galima įžvelgti šiek tiek apatijos, užsidegimo trūkumo, pasirodymas buvo kiek statiškas, tačiau gal toks ir turėjo būti. Dėl grupės narių skaičiaus ant scenos nebuvo pernelyg daug vietos, o ir keltiškam įvaizdžiui draskytis kažkiek kenkia, todėl statikai paaiškinti galime sugalvoti argumentų. Po truputį labiau įsivažiavo tiek atlikėjai, tiek ir ausys bei akys apsiprato su vaizdu, publikos entuziazmas tikrai nepakilo aukščiau „Silent Circus“ lygio, nors ir folkmetalas nėra tas pats, kas metalcore.

Vienas trikdis viso koncerto metu niekaip nedavė ramybės ir su juo nebuvo įmanoma apsiprasti. Galima sakyti, kad „Eluveitie“ repertuarą daugiausiai sudaro įprasto metalo dainos, įvilktos į folklorinį drabužį, tačiau nemaža dalis dainų, kad skambėtų efektingai, reikalauja specifinės atmosferos. Deja, ypatingais momentais pernelyg viską užgoždavo pašnekesių užpildyta „Rock River Club“ aplinka, o ir baro buvimas vos ne prie pat scenos nėra pats geriausias sprendimas. Pavyzdžiui, koncerto viduryje suskambusi „Artio“ su savo mistine atmosfera ir Fabienne galingu balsu turėjo priblokšti kiekvieną, tačiau beklausydamas girdi, kaip kažkas kalba apie velniai žino ką, o dar kitas užsisakinėja alų bare.

Dar vienas svarbus paminėti akcentas yra koncertui artėjant į pabaigą sugrota būgnų solo. Toks pasirinkimas rodo, kad „Eluveitie“ vis tik labiau metalo nei folk muzikos grupė, tačiau būgnų solo atidžiam klausytojui yra labai geras diagnostinis kriterijus įvertinti atlikėjų techninį originalumą. Būgnininko solo partijoje buvo ganėtinai daug nuspėjamų mušamųjų frazių, stipriau išreikštas noras mušti greitai, bet neįdomiai. Gera būgnų solo irgi turi savo struktūrą ir mintį, tačiau čia to nebuvo, gal geriau akcentus sudėliojo pabaigoje įsiterpusi gitara. Šis momentas mane grąžino į 2013-ųjų „Scorpions“ koncertą, kur būgnininko solo buvo nušlifuota taip, kad buvo skirta tiesiog pažiovauti.

Vis dėlto kontaktavimas su publika buvo ganėtinai paprastas, grupės nariai vis skatindavo publiką, tačiau pasirodymui vis labiau progresuojant Chrigel‘is išreikšdavo savo susižavėjimą gerbėjais, ypač įsimintinas bene vienintelis humoristinis epizodas, kuomet grupės vokalistas pranešė, kad ruošiasi pagroti gospel kūrinį, tačiau publika atsakė pečių skėsčiojimais, nusistebėjimo žvilgsniais bei komentarais. Tada lyderis apsidžiaugė ir pareiškė „jūs esate tikri metalo fanai, kitur publika tai pasitikdavo džiaugsmingais šūksniais“.

Pasirodymui artėjant į pabaigą publika pradėjo aktyvėti, priešpaskutinė daina „Helvetios“ skambėjo jau ir su ištikimiausių gerbėjų pritarimu, o po to, kai publika vieni užtraukė „Inis Mona“ priedainį, grupės lyderis negalėjo atsižavėti publikos įspūdingumu. Visgi solidi beveik dvi dešimtis dainų apimanti programa, trukusi beveik pusantros valandos, atėjo į pabaigą ir viskas baigiasi tradiciniu nusilenkimu bei smulkmenėlių mėtimų publikai.

Summa summarum, nemanau, kad folkmetalui sužibėti buvo sukurtos tinkamos sąlygos ir apskritai, tas grupės susispaudimas mažoje erdvėje kiek oponavo su kai kuriais didingais folk muzikos momentais. Nors grupė visą savo programą atliko ganėtinai neblogai, viskas skambėjo ganėtinai švariai ir įdomiai, tikrai geriau nei studijiniuose įrašuose, kuriuose išlaikyti kažkokią atmosferą vargu ar apskritai įmanoma, tačiau bendrai ne viskas buvo sklandu, ne viskas „susivirškino“ klausytojo ausyse. Prieš juos skambėjusiems „Silent Circus“ aplinka tiko daug labiau, o ir atrodo, kad publika buvo labiau sudominta apšildytojų, o ne pagrindinių žvaigždžių.

Renginyje lankėsi ir vertino Einaras Sipavičius, fotografavo Vytenis Jurevičius.

Eluveitie | Vilnius, Lithuania









© 2007-2011 radijas.fm Visos teisės saugomos
Dizainas ir programavimas “made.By