Emocijoms atslūgus po praėjusią savaitę (lapkričio 12 d.) surengto islandų grupės „GusGus“ koncerto sostinės Teatro arenoje, vis dar kankina puikūs prisiminimai iš šio nepamirštamo vakaro. Šiuo metu grupė pristato savo naujausiąjį studijinį albumą „Mexico“, kuriuo metu buvo įtrauktas ir Vilnius į pristatymo turą. Nors grupė jau ganėtinai dažni svečiai Lietuvoje, kiekvieną kartą jų laukiama su nekantrumu, o gerbėjų pulkui plečiantis vis sparčiau, jau ir patiems „GusGus“ sugrįžti į mūsų yra be galo malonu, nes žino, jog jų čia klauso, juos myli. Susidaręs keistas ryšis tarp grupės ir Lietuvos klausytojų, artima jų muzika mūsų sieloms. Ne daug yra tokių grupių, kurios Lietuvoje turi tokį ryšį, čia galima ypatingai išskirti tik „Depeche Mode“ ir „Rammstein“, tad džiugu matyti, jog „GusGus“ įstojo taip pat į šį klubą, nors ir nesurinktų pilnutėlės Siemens ar kitos didesnės arenos.

Vakaro pagrindinius herojus apšildė jauna lietuvaičių grupė „SOLO ansamblis“. Nors publikos ir nepavyko išjudinti savo atliekamos instrumentinės ir elektroninės muzikos deriniu, bent jau pasitarnavo kaip visai neprastas fonas susirinkusiųjų pašnekesiams užgožti belaukiant islandų. Šiam ansambliui trūksta ryškesnių spalvų, t.y. apskritai įsimenamų kūrinių, daugiau reivo ir sceninio įvaizdžio, jeigu galvojama apie ateities perspektyvas, ar tiesiog užtenka visą laiką klijuojamos mėgėjų etiketės.

Vis žvilgčiojau į telefoną ir laukiau to momento, na, kada pagaliau jie užlips ant scenos. Ir išmušus 21:08, pirmieji pasirodė grupės senbuviai, įkūrėjai, daugiausiai laiko praleidžiantys už pulto Biggi Veira (Birgir Þórarinsson) ir President Bongo (Stephan Stephensen). Abu nariai pasirinkę keistoką sceninį įvaizdį, o ypač Biggi kaskart publikai keliantis šypseną ant scenos lipant su aukštakulniais, o šį kartą ir su skraiste ar bąla žino kuo, kuri atrodo tarsi suknės dalis, kai tuo tarpu pas President Bongo švyti rožiniai ūsai. Po pirmos dainos, tarsi intro, pasirodo ir vienas iš vokalistų - Daniel Ágúst Haraldsson. Publikai visad yra svarbu tai, kaip elgiasi ant scenos vokalistas, nuo to dažniausiai priklauso ir sugrįžtama reakcija. Danielis kiek primena patį Deivą Gahaną, kuris scenoje yra tarsi jaunuolis, šokantis, plaukiojantis po ją su tiek daug energijos. Šiame koncerte Danielis taip pat bandė patraukti publiką savo dėmesin, nors kartais ir labai keistais judesiais, primenančiais net kung-fu dvikovas. Šiek tiek vėliau į sceną žengė ir kitas vokalistas - Högni Egilsson, itin skandinaviškos išvaizdos vyras kaitino merginų širdis. Deja, tačiau nebeliko grupėje vienintelės moters - Earth, kurią išgirsti buvo galima kai kuriuose dainose tik kaip įrašo motyvą.
Scenoje pasitelktas puikus apšvietimas, spalvų žaidynės, kartais ekrane pasirodantys vaizdai, bet ne tai svarbiausia, kas iš tikrųjų buvo užgožta pačios grupės narių ir gi tai visiškai nesvarbu, kadangi islandams muzika yra pirmoje vietoje. „GusGus" sugrojo gana mažokai kūrinių – 13, tačiau visas jų atlikimas vis tiek truko apie dvi valandas, čia juos prailgina už pulto stovintys ir pirštų miklumu pasižymintys jau minėtieji senbuviai. Islandų muzikoje taip jau yra, turi jie kažką tokio kitokio nei visa kita įprasta muzika. Maža šalis, tačiau ypatingai gabi gydyti kūną savo muzika.

Iš sugrotų 13 kūrinių, žinoma, jog publika daugiausiai dėmesio skirs seniesiems hitams, kaip „Over“ ir „Arabian Horse“. Tą vakarą publika buvo tiek pamišusi dėl šių dviejų dainų, jog iš abiejų man pusių kažkoks įsiūtis plėšė jų širdis, atsisuku į dešinę, ten du vyrai aiškinasi santykius, pasisuki į kairę, ten moteris užkabinta vyro, plėšo jam akis. Ir taip viso koncerto metu, visi nori būti arčiau savo herojų, visiems reikia daugiau erdvės norint atlikti tokius pat Danielio kung-fu judesius.

Gyvai girdint grupės pasirodymą, kaulus išjudint padeda ir naujieji albumo „Mexico“ kūriniai, tokie kaip „Sustain“, „Airwaves“, „God Application“. Įpusėjus koncertui sugrojamas „Obnoxiously Sexual“, jau pavadinimas kalba pats už save, visi šoka kas kaip moka. Jos metu kelioms sekundėms nutilus, Högni pasiteirauja publikos ar šiandien jie yra nusiteikę tęsti pasirodymą ne kaip kitaip, bet seksualiai. Vėliau taip pat atviraujama nuoširdžia meile šiai Lietuvos publikai ir pačiai šaliai. Turime matomai stiprų ryšį su Islandija. Kūrinio „Crossfade“ metu jau ir pačiam stinga vietos šokių aikštelėj, kažkas lipa ant kojų, kažkas čia savo plaukus kedena man į veidą. Pabaigoje „GusGus“ išjudina net ir pačius pasyviausius, t.y. sėdinčius, kuriuos pagydo nuo tikimybės susirgti hemorojumi.

Grupė po ilgų publikos plojimų ir šūksnių išeina bisui ir atlieka atsisveikinimo kūrinį. Belieka sulaukti kitų metų, kuomet tikriausiai tikėtina, jog jie sugrįš ir dar kartą kaitins susirinkusiųjų aistras. Nors koncertas truko kaip dažniausiai įprasta apie dvi valandas, buvo mažoka, norėjosi dar ir dar ir dar. Vėliau galvoje sukosi tik trys pagrindinės mintys: profesionalu, nepriekaištinga ir made in Iceland.

Koncerte lankėsi ir vertino Eligijus Zaburas

Nuotraukų autorius - Vytenis Jurevičius: