Vieneri metai iki jubiliejaus – šį šeštadienį Gatvės muzikos diena buvo minima devintąjį kartą. Ar kas nors pasikeitė? Ir taip, ir ne – ir pats šventės organizatorius Andrius Mamontovas sakė, kad nors kiekvienais metais vyksta lyg ir tas pats, tačiau kiekvieną kartą būna kitaip.

Tačiau visų pirma reikia pasakyti, jog šiame tekste nebus vertinami nei atlikėjai, nei jų atliekama muzika, nes Gatvės muzikos dienos idėja, kaip ją supranta šio teksto autorė, yra užpildyti gatves bei žmonių ausis muzika, ja džiaugtis, girdėti ir jausti, garsais kurti emocijas, priversti sustoti, klausytis bei groti, groti ir dar kartą groti. Būtent todėl absoliučiai nesvarbu, jei išėjus pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį klausėtės to, į ką galbūt kitomis progomis nė neatkreiptumėte dėmesio, o gal ir lieptumėte užsičiaupti. Kiekvienas, kuris garsais žadino Vilniaus gatves, turėjo ten būti ir ačiū, kad buvo.

Vis dėlto, didelis liūdesys kyla dėl tų, kurie dieną, kurios pavadinimas savaime sako, jog groti reikia gatvėje, savo koncertus organizavo baruose, klubuose ar kitose erdvėse, kurios į gatvę panašios maždaug tiek, kiek stalas į keptuvę. Galbūt būtent todėl savo noru apėjome „Artistų“ kiemelį, kur ruošėsi groti grupė „Stiffer“ – širdį glostančio amerikietiško skambesio roko grupė, kurios vokalas ir instrumentų partijos yra medus sieloms ir ausims.

Šių metų atradimas buvo „Downtown Forest Hostel & Camping“ kiemas. Taip, dabar badysite pirštais, nes juk ką tik kumščiu grūmojau tiems, kurie pamiršo, kad Gatvės muzikos dieną grojama gatvėje, bet prieš badant palaukite ir paklausykite. Tas kiemas buvo geriau nei visų miestų gatvės kartu sudėjus – tai nebuvo baras, nebuvo klubas, nebuvo koncertų salė ar arena. Tai buvo mažytis muzikos festivalis, tam nesutvertoje, bet puikiai tikusioje vietoje, kur žydi kvepiančios obelys, skraido ką tik nubudę uodai, kurie dar juda kažkaip kreivai, kaip kad ir jūs svyruojate iki rytinio kavos puodelio, ką tik pramerkę vieną akį. Ten visi buvo kažkokie linksmesni ir nieko nevarstė žvilgsniais ir, regis, niekas niekuo nesirūpino, nes viską į vietas dėliojo muzika. Ten grojo ir Domantas Razauskas – į kiekvieną savo dainą įdėjo šiek tiek vokiškų improvizacijų, ir Darius Žvirblis, džiugiai Domantui Razauskui atlenkęs vidurinį pirštą, kai šis jį pagyrė, bei kiti.

Vakarą užbaigė „Drum2gether“, Andriaus Mamontovo bei visų, grojusių gatvėse, kurie norėjo prisijungti į mušamųjų improvizaciją, pasirodymas. Jis buvo skirtas praėjusiais metais toje pačioje vietoje grojusiam kompozitoriui Tomui Dobrovolskiui: „ Jo jau nebėra, tačiau čia yra jo mokiniai“ – sakė Andrius Mamontovas. Aplink laužą sustoję muzikantai mušamaisiais improvizavo tol, kol degė ugnis, ir tai buvo šiek tiek mistiška, šiek tiek magiška, labai galinga ir dvasinga. Neįtikėtina, kiek daug gali oro virpesiai.

Vienareikšmiškai – lietuviai turėtų didžiuotis, kad Gatvės muzikos dienos idėja gimė Lietuvoje – toks paveldas skamba kur kas dvasingiau nei kokie nors cepelinai su spirgais (ne, cepelinai niekuo nenusikalto). Tikėkimės, kad visokie „Sony“, reklamuojantys savo technikas taip garsiai, kad nesigirdi šalia grojančių muzikantų, kitais metais susipras ir daugiau elgsis padoriai, o žmonės, su instrumentais rankose, ir toliau plūs į gatves. Beje, prieš miegą tyliai pasimelskime, kad kitąmet „Downtown Forest Hostel & Camping“ kiemelyje vėl nutiktų kas nors gero.

Gatvės Muzikos Dienoje lankėsi Fausta Marija Leščiauskaitė

2015 m. Gatvės Muzikos Dienos akimirkos, kurias įamžino Andrius Užkalnis:

































































2015 m. Gatvės Muzikos Dienos akimirkos, kurias įamžino Vytenis Jurevičius: