„Franz Ferdinand“ reikšmingai prisidėjo prie alternatyviosios ir indie muzikos kulto suformavimo praėjusiame dešimtmetyje, tačiau jų žaismingas skambesys ir pankiška dvasia lieka mylimi ir šiais laikais. Nenuostabu, jog jų pirmasis pasirodymas Lietuvoje ne tik dėl pirmumo fakto, bet ir jų įtakos šiuolaikinei muzikos kultūrai buvo linksniuojamas kaip vienas svarbiausių šios vasaros populiariosios muzikos renginių. Jį nuspręsta surengti populiariojoje vasaros renginių vietoje — Vilniaus universiteto botanikos sode Kairėnuose. Grupės lyderis Alex Kapranos LRT studijoje pripažino, jog tai greičiausiai pirmasis kartas ne tik Lietuvoje, bet ir botanikos sode. Kol grupė jau porą dienų viešėjo Vilniuje ir skyrė dėmesio žiniasklaidai, gerbėjai nekantraudami laukė šio renginio.

Skaidrus dangus ir maloni šiluma šiam renginiui buvo lyg užsakyta ir iš lėto besirenkančius „Franz Ferdinand“ klausytojus kiek po 20 valandos pasitiko apšildančioji grupė „shishi“. Ši grupė jau spėjo įsitvirtinti lietuviškos alternatyvos scenoje, tačiau trys grupės merginos pripažino, jog tai joms yra pirmas pasirodymas prieš tokią didelę minią (nors prieš tai pasirodė „Devilstone“ festivalyje, kuris irgi yra didelio masto renginys). Grupė jau pernai išleido savo debiutinį albumą „NA x 80“, kurio dainos sudarė didžiąją pasirodymo dalį. Ekstravagantiškai apsirengusios, blizgučiais ir perukais pasidabinusios merginos pasiūlė dainų apie meilę („Love“), povestuvinę kelionę į „Istanbul“, priminė, jog vasara jau kaip ir į pabaigą su savo bene žinomiausia daina „Çavasara“, dėkojo parkui ir jo augalams („Human-Plant Communication“) ir pan. Nors minioje atsirado tik keli entuziastai, žinoję šios grupės dainas, tačiau merginų kiek keistokas humoras ir stilius turėjo patraukti ir platesnes minias. Visgi geriausia pasirodymo dalis buvo skambesys. Ir iš techninės pusės, instrumentai skambėjo aiškiai, net ryškiau ir geriau nei studijiniuose įrašuose. Ir iš atlikimo pusės — būgnininkės ritmai ne tik buvo įdomūs, tačiau labai derėjo prie muzikos alternatyvumo. Vėliau dėmesys nukrypo ir į darnų gitaros-boso tandemą. Elektrinės gitaros funky pragrojimai mainydavosi su gan žemais tonais, primenančiais „The White Stripes“ laikų Jack White gitaros rifus. Taigi, jėgos ir turinio skambesyje netrūko. Verta paminėti, jog ir stilistiškai „shishi“ muzika, nors ir neįrėminama į vieną stilių, tačiau skambėjo pakankamai artimai „Franz Ferdinand“ post-punk skambesiui, todėl neiškrito iš vakaro konteksto, o jį papildė. Apšildymas visiškai vykęs!

Po pusvalandžio pasiruošimo, punktualiai 21:30 ant scenos užlipo ir „Franz Ferdinand“ nariai, nusprendę negaišti laiko ir pakrauti klausytojams emocijų ir energijos, dėl kurios jie čia susirinko. Žymus grupės debiuto laikų kūrinys „The Dark Of The Matinée“ buvo pasirinktas atidarymui. Jau pačioje renginio pradžioje krito į akį darbas su apšvietimo efektais, kuris ypač išryškėjo antrame koncerto numeryje „Always Ascending“ — šviesų kaita atitiko dainų ritmą ir rifą ir vizualiai papildydavo skambesį, sustiprindama efektą klausytojui. Šis apšvietimo tikslingas naudojimas buvo naudojamos visose dainose ir reikšmingai praturtino vizualų įspūdį ir atmosferą.

Grupės lyderis Alex Kapranos dalinosi standartiškai kukliais komentarais, kad jis yra dėkingas miniai ir džiaugiasi čia būdamas pirmą kartą. Tuo tarpu „No You Girls“, kuris yra vienas mylimiausių gerbėjų kūrinių, pakėlė publiką į dar aukštesnį energijos lygį. Tiek šioje dainoje, tiek daugelyje vėliau sekusių dainų („Darts of Pleasure“, „Michael“, „Love Illumination“) būdavo suteikiama daugiau nei studijiniuose įrašuose „erdvės“ bosistui Bob Hardy, kurio pragrojimai skambėdavo pastebimai kitoniškai, praturtindami dainą nepadarius praktiškai jokių pokyčių pačioje dainos struktūroje.

„Walk Away“ skambėjo dar svajingiau, netgi gal kiek bliuziškiau nei originaliame įraše, o „Right Action“ tiesiog pritrenkė savo ryškumu. Po to Alex Kapranos eilutė „I just woke up an hour or two ago“ (liet. „Tik atsikėliau prieš valandą ar dvi“) „prigavo“ mažiau „Franz Ferdinand“ pažįstančius klausytojus, tačiau akylesni suvokė, jog tai yra įžanga į „Do You Want To“. Vėlgi, šioje dainoje atsirado vietos gitaros rifų ir šviesų serijai, vokalistas energingai dainavo „Lucky, lucky, you‘re so lucky“, priversdamas publiką pritarti ir susimąstyti apie šio momento laimę. Alex Kapranos savo energiją judesiais išreiškė ne prasčiau negu aktyviausi gerbėjai ir toks jo manieringumas, išraiškingos gestikuliacijos (ypač stipriai rezonavusios su „Evil Eye“ dainos tekstu) dar pridėdavo efekto bendram koncerto įspūdžiui. Kita vertus, tokią energingą muziką atlikti energingai yra akivaizdžiai natūralu.

„Glimpse of Love“ su klavišininko įžanginiu intarpu visgi buvo antrasis ir, gaila, paskutinis kūrinys iš pripažinto ir vykusio, pernai išleisto „Franz Ferdinand“ albumo „Always Ascending“. Bet toliau grupė nutolo nuo paskutiniam jų albumui būdingo funky, ryškaus sintezatoriaus užpildyto skambesio ir kalė vieną už kitą stipresnius ir pankiškesnius kūrinius: pirmiausia „Darts of Pleasure“, o po to visai ištaškė su „Michael“, kurią grupės lyderis pavadino daina apie jų būgnininką Mike Evans, kuris šiam turui pakeitė nuolatinį grupės narį Paul Thomson, primindamas, kad pastarojo piršto kaulas buvo sutrupintas į konkrečiai 18 dalių po to, kai ant jo nuo sienos užkrito meno artefaktas. „Michael“ nors ir yra vienas energingiausių grupės kūrinių, tačiau šiuo atveju jis skambėjo net kiek per garsiai, nors ir turėjo įdomų momentą su būgnų-boso tandemu priešakyje. Gal net nuo to garsumo teko taisyti šiokius tokius garso techninius nesklandumus, kurie koncerto eigos nesutrikdė.

Toliau skambėjo „Black Tuesday“, kuri yra neišleistas ir greičiausiai naujas „Franz Ferdinand“ kūrinys. Akustinės gitaros ir aštrių ir elektriškų rifų dermė šį kūrinį verčia gretinti labiau prie senesnės „Franz Ferdinand“ kūrybos negu švelnaus „Always Ascending“ skambesio. „Love Illumination“ buvo dar vienas publikos favoritas, boso liniją lydėjo plojimai, o ir klavišai pasiūlė šiokių tokių išsišokimų, nors sintezatoriaus atžvilgiu labiausiai įsiminė „Ulysses“ partijos, kurios pridėjo ekstravagancijos į taip jau galingą kūrinį. Visgi, po to kai Alex Kapranos iškėlė gitarą į viršų ir sintezatoriaus garsas liko gaudėti tuščioje scenoje, atėjo metas galui! T.y. bisui!

Daina apie vienišą merginą, besitikinčią, kad kas su ja diskutuos apie literatūrą, vardu „Jacqueline“, visgi savo pankiškumu pranoko „Michael“ triukšmingumą. Taip pat šioje dainoje Mike Evans pasiūlė subtiliausių mušamųjų ritmų per visą koncertą. „Lucid Dreams“, nors irgi turėjo įdomių klavišinių intarpų, nuliūdino, kad buvo sutrumpinta (be tos eksperimentinės elektroninės dalies kūrinio pabaigoje). Kaip tik buvo tinkamas momentas auditorijai, prieš atsisveikinant, pasiūlyti kažką netikėto, nunešančio, trippy... Bet ne, grupė nusprendė tęsti su žinomiausiu savo kūriniu „Take Me Out“, kuriame į darbą grupė įjungė net tris elektrines gitaras, kas iš tiesų skambėjo netikėtai aiškiai ir skambiai. Na ir viską užbaigė su „This Fire“, kurią iš tikrųjų pavertė ilgu opusu, kuriame netrūko Alex Kapranos išsidirbinėjimo su elektrine gitara, įtampos didinimo vis dainuojant „Fire out of control“ ir stiprinant gitaros liniją, priverčiant visą publiką pritupti ir po to šokti, dainai pasiekus kulminaciją. Naktyje vaizdą nustelbė raudonas (ugnies?) fonas. Įdomus grupės atsisveikinimo su publika sprendimas, kuris iš muzikinės pusės buvo bandymas išgimdyti kažką iš nieko, tačiau scenografiškai jis buvo įtraukiantis.

Grupės koncertas netruko daugiau nei 1 valandą ir 20 minučių, tačiau jis beveik visais aspektais buvo vykęs. Kaip ir minėta, vertas pagyrimo yra darbas su apšvietimo instrumentais, vertintina ir atlikėjų atiduota energija, bandymas praturtinti dainas ir akcentuoti jas stipresniais instrumentų pragrojimais. Alex Kapranos palaikė nuolatinį ryšį su publika. Pakaitinis būgnininkas visiškai užpildė Paul Thomson nebuvimo spragą. Ir pati botanikos sodo aplinka leido klausytojui išgirsti švaresnį garsą, kuris įgautų ne tokį malonų aido foną, jei koncertas vyktų uždaroje arenoje. Tiesa, čia reiktų pagirti ir su garsu dirbančią komandą, nes instrumentai skambėjo labai švariai. Gal tik per „Michael“ ausims būta chaoso, bet ir tai tik todėl, kad ekstremaliai pankiška yra dainos natūra. Vienintelis momentas, kuris gali kelti diskusijų, bet nebūtinai yra blogas, tai atliktas dainų sąrašas ir kai kurios dainų modifikacijos. Kaip ir minėta, „Lucid Dreams“ tiesiog prašėsi būti atlikta pilname formate. O iš naujausio albumo „Always Ascending“ buvo galima tikėtis daugiau nei dviejų dainų, žinant, kad albume yra ne mažiau potencialo turinčių dainų. Abi atliktos naujausios dainos skambėjo geriau už dalį senesnių numerių. Na, o šiokią tokią chaltūrą „This Fire“ atlikime svarstyti galime palikti individualiam klausytojui.

Summa summarum, koncertas, pateisinęs savo lūkesčius ir tikrai liks atsimintas ne vien dėl eilutės „pirmasis Franz Ferdinand pasirodymas Lietuvoje“, bet ir dėl to, kad tai vienas kokybiškiausių, pozityviausių ir energingiausių šios vasaros roko muzikos koncertų.

Renginyje lankėsi ir vertino Einaras Sipavičius, fotografavo Mantas Daleckis.