Turbūt sunkiai būtų galima rasti gražesnę vietą koncertuoti nei Trakų pilis – būtent ten birželio 21-osios dienos vakarą įvyko grupės „Evanescence“ koncertas. Besiruošdami naujojo albumo „Synthesis“ išleidimui, grupė po penkerių metų pertraukos ir vėl išvyko į turą, šį kartą neaplenkdami ir gerbėjų Lietuvoje ir Baltijos šalyse – čia jie lankėsi pirmąjį kartą.

Išgirdus apie paskelbtą „Evanescence“ koncertą, aplankė kelių rūšių emocijos – visų pirma, žinoma, buvo smagu - išgirsti paauglystės laikų grupę visuomet yra įdomu, nes jeigu dabar ta grupė ir nebereiškia tiek, kiek reiškė anksčiau. Tačiau kita vertus buvo ir šiek tiek neramu – kirbėjo nejauki mintis, kad toks koncertas tiesiog negali pritraukti didelės auditorijos – grupė tiesiog nebėra pakankamai aktuali, o ir paskutinį albumą pristačiusi 2011-aisiais. Vis dėlto, likus pusvalandžiui iki koncerto pradžios patekus į Trakų pilies teritoriją, likau maloniai nustebinta – eilė prie bilietų tikrinimo punkto vingiavo istorine pagrindine miesto gatve, o ir prie scenos jau buriavosi gausus skaičius gerbėjų. Kai pasidžiaugiau, kad pesimistiniai svarstymai nepasitvirtino, į sceną žengė apšildanti grupė.

Italų gotikinio metalo grupė „Revenience“ tikrai nebuvo atradimas – dainos rodėsi ganėtinai vienodos ir nuobodžios, su gana maloniu ausiai, tačiau tipiniu ir neįsimintinu moterišku vokalu. Vis dėlto, nors ir pristatinėjantys pirmąjį, debiutinį albumą, grupės nariai scenoje jautėsi jaukiai – nors kalbos barjeras buvo gana akivaizdus, itin mielo veido vokalistė vis bandė palaikyti kontaktą su klausytojais. Smagu ir tai, kad grupės narių neišgąsdino techniniai nesklandumai – bene pusę dainos dingęs vokalistės mikrofono garsas nesugadino pasirodymo, o ir nervinių trūkčiojimų grupės narių veiduose nesimatė – su situacija jie susitvarkė profesionaliai ir ramiai. Buvo galima išgirsti ir klaidų iš pačių muzikantų pusės, tačiau viską atpirko tai, kad jie atrodė tikrai nuoširdžiai laimingi galintys būti Trakuose.

21.30, visiškai punktualiai į sceną žengė vakaro kaltininkai, koncertą pradėję trankiu hitu „Everybody‘s Fool“. Buvo akivaizdu, kad grupė pasirinko koncentruotis į muziką, o ne į stilių ar projekcijas – jie pasitenkino šviesomis ir dideliu grupės logotipu už nugarų. Nors tinkamai parinktos projekcijos ir būtų džiuginę akį, o ir suteikę puikiai atmosferai dar šiek tiek mistiškumo, kuris taip pritiktų tokioje vietoje kaip Trakų pilies kiemas, vokalistės Amy Lee charizmos užteko, kad pasirodymas neprailgtų, o ir žiūrėti būtų įdomu, koncentruojantis į aktyvią, scenoje nenustygstančią vietoje, su publika maloniai bendraujančią dainininkę, o ne spoksant į ekrane besikeičiančius vaizdus. Nežinia ar suveikė grynas oras, ar žadą atimantis aplinkos grožis, kuriuo Amy Lee vis pasigerėdavo tarpuose tarp dainų, bet nudžiugino ir publikos aktyvumas, ir žmonių įvairovė. Nuo senų metalistų iki mažų vaikų, nuo solidžiai atrodančių šeimų iki tatuiruoto jaunimo – kad ir kokie skirtingi bebūtų, birželio 21-osios vakarą jie visi atrodė puikiai vienas kitą suprantantys. Publika neskatinama šoko ir dainavo, puikiai reagavo ne tik į mintinai žinomus kūrinius, bet ir į mažiau populiarias dainas.

Pradėję koncertą hitu, grupė nestabdė ir toliau – po „Everybody‘s Fool“ sekė paskutiniojo albumo vienas įsimintiniausių kūrinių, energingasis „What You Want“, o tada ir vėl buvo sugrįžta prie ištakų – vos pasigirdus pirmiesiems „Going Under“ vokalams, auditorija aiškiai parodė, kad nors nuo hito išleidimo laikų praėjo daugiau nei dešimtmetis, jie vis dar prisimena kiekvieną žodį. Itin pakiliai nuteikė ir penktajai dainai, jausmingajai „Lithium“ į sceną išvežtas fortepijonas – sėdėdama prie jo Amy tikrai atrodė esanti savoje stichijoje. Kai prie akustinių garsų prisijungė dar ir visa grupė, efektas buvo nuostabus, todėl belieka laukti kada „Evanescence“ sujungs savo jėgas su simfoniniu orkestru, su kuriuo ketina išvažiuoti į turą pristatinėjant naująjį albumą. Gana solidų devyniolikos dainų setlistą papildė tokie hitai kaip „Call Me When You‘re Sober“, „Bring Me To Life“, „My Immortal“, „My Heart is Broken“ ir kiti. Sugrįžę bisui, „Evanescence“ gerbėjams skyrė dar vieną, paskutiniąją koncerto dainą „Disappear“, prieš kurią Amy Lee paskatino visuomet prisiminti savo vertę ir niekada nemanyti, kad esi nesvarbus.

Nors gerbėjams ne paslaptis, kad Amy Lee už savo kostiumus yra atsakinga pati, vis dėlto jie sukėlė nepiktą šypseną – tais laikais, kai grupės klausiausi dar jiems būnant populiarumo viršūnėje, maždaug 2006-aisiais, Amy rengėsi ir atrodė velniškai panašiai. Tos pačios spalvotos dryžuotos mėlynai juodos kojinės, tie patys korsetai ir asimetriški, juodi, sunkūs ir glamžyti sijonai –vokalistė atrodė taip, tarsi nebūtų prabėgę daugiau nei dešimt metų nuo tų laikų, kai toks įvaizdis dar atrodė kietai. Vis dėlto, apranga per daug akies nerėžė ir buvo galima koncentruotis į nuostabų vokalą ir šauniai parinktą tiek puikiai žinomų hitų, tiek mažiau girdėtų dainų kokteilį, kuris buvo sumiksuotas taip profesionaliai, kad turėjo likti patenkinti tiek ištikimi ir grupės veiklą sekę gerbėjai, tiek kažkur „Evanescence“ viena ausimi girdėję atklydėliai, savo vaikinų ir merginų koncerto palydovai bei tik pradedančias išgyventi gotikinę fazę paaugles atlydėję tėvai.

Renginyje lankėsi ir vertino Patricija Tilvikaitė, fotografavo Mantas Daleckis.