Ketvirtadienio vakaras ir tradicinis virpulys prieš koncertą, ypač tokį, kurio jau ilgai laukei. Ir kaip gali nelaukti? Viena ryškiausių Lietuvos muzikos padangės žvaigždžių – Andrius Mamontovas, nudžiugino savo gerbėjus žinia apie netipišką koncertą, netipiškoje vietoje. Ne turas po didžiąsias šalies arenas, o tam tikra prasme dar geresnis experience‘as: Šiuolaikinis meno centras ir elektromechaninis A. Mamontovo koncertas.

Vos įėjus į patalpą, kurioje dar visai neseniai šurmuliavo džiazas ir virtuoziškos jo melodijos, pasijunti taip, tarsi būtum atsidūręs kosminėje stotyje ir stebėtum kažkokius labai svarbius bandymus. Belaukiant Andriaus įžengiančio į itin subtiliai įvairiausiais rakandais apstatytą sceną, būsimojo performanso prieangyje gali matyti it medus prie kilimo, susikibusias poreles, kantriai lūkuriuoja mylimųjų glėbiuose. Vieniems jaunystės laikų flašbekai, kitiems – ne toks senas atradimas.

Taip pat gali stebėti du didžiulius ekranus ir juose šmėsčiojančius skaičius ar smėlio laikrodžius ir jų „smiltelių kapsėjimą“, kurių vaizdais rūpinasi du žavūs teletabiai zujantys scenoje.

Šiek tiek po aštuntos valandos scenoje pasirodo vakaro kaltininkas – Andrius ir pradeda savo išskirtinį pasirodymą.

„Vaikystėje mėgau žaisti konstruktoriais. Kaip matot – vis dar mėgstu. Pasigaminau puikų būgnininką, tai savaime grojanti perkusinė sistema. Pasistenkit jos nepajudinti. Paradoksalu, kad pasiruošimas koncertui truko ilgiau, nei jis pats truks“, - užsimena A. Mamontovas ir „įsikalina“ tarp šviesos grotų.

Viso koncerto metu šviesos buvo ne ką mažesnė pasirodymo dalis, kurios retsykiais net ir įvarydavo baimės dėl savo nepriekaištingos reakcijos į tai, kas vyksta scenoje. Ir kaip gali neišsigąsti, kai skambant „Foje“ laikų dainai „Dar ilgai“ matai raudonas šviesas primenančias pragaro liepsnas, o kai išgirsti dainos eilutę: „Tol kol melas patenkins ir tave ir mane/ Mes kentėsim ir degsim šitame pragare“? Po to tikrai imi tikėti artėjančia dirbtinio intelekto viešpatyste.

Dar prieš koncerto pradžią iškilęs klausimas: „Kam reikia net kelių gesintuvų nukreiptų į žiūrovus?“, - buvo atsakytas dainos „Pusė Penkių. Šiaurės Naktis“ metu. Atsakymo būta vizualaus – baltų debesų pavidalu, kurie kartu su šviesa krentančia ant Andriaus, primenančio eglę, išsprendė tradicinį disputą: kuri eglė yra gražesnė? Vilniaus ar Kauno? Gruodžio penktosios vakarą gražiausia ir unikaliausia eglė Lietuvoje buvo A. Mamontovas.

Scenoje besidarbuojantys teletabiai, kurių „pilveliuose vis po naują seriją“ rodydavo kiekvienos dainos metu, buvo papildomas pasirodymas, tarsi apšildančioji grupė, kuri grotų tuo pačiu metu su pagrindine, tik jų muzika ne melodijos, o vizualus performansas, susidedantis iš mažų dalelių, įpūtusių naujos gyvybės jau gerai žinomiems A. Mamontovo kūriniams.

Buvo įdomu stebėti A. Mamontovo valiūkišką elgesį. Toks jausmas, lyg prie pulto matytum, ne 52 metų suaugusį vyrą, o neklaužadą berniūkštį, kuris visą laiką stengėsi išspaudyti visus mygtukus, išbandyti visas svirteles, paklibinti viską, kas tik skleidžia garsą.

Vakaro metu skambėjo A. Mamontovo kūrybą mylintiems klausytojams gerai žinomi kūriniai, tokie kaip: „Rudenio Vėjas“, „Nesvarbu“, „Ratilai“, „Kitoks pasaulis“, „Saulės Miestas“, „Ar Tai Būtum Tu?“, „Tu Likai Lietuje“, „Vėjas“, „Meilės Nebus Per Daug“ ir kiti, suskambę naujai, kitoje šviesoje, tarsi tai būtų pirmas kartas kai juo girdi.

Pasibaigus pasirodymui, nusilenkia ir šviesos, kurios kartu su talentingaisiais „teletabiais“ bei Eimantu Belicku buvo neatsiejama viso experience ‘o dalis. Nuaidėjus aplodismentams, klausytojų laukė ne vienas, o du encore pasirodymai, nes po pirmojo publika akivaizdžiai nebuvo nusiteikusi grįžti namo.

Antrojo encore metu skambėjo „Meilės Nebus Per Daug“, kurios metu scenoje ir vėl pasirodė neklaužada berniūkštis, kuris savo striksėjimo užtikrintai užtvirtino, kad nors ir jau laikas visiems keliauti namo, jam vis tiek niekada meilės nebus per daug.

Pasibaigus koncertui – jis dar ilgai išliko galvoje. Lietuviškosios scenos grandas išties nepaliauja stebinti. Belieka tikėtis, kad kalbos apie naują albumą transformuosis į jį patį, nes niekad Mamontovo kaip ir jo kūrybos nebus per daug!

Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Vytenis Jurevičius