2017-aisiais „Depeche Mode“ ir vėl melomanus palepino nauju albumu – po penkių metų pertraukos pasaulį išvydo naujasis jų darbas „Spirit“. Kartu su albumu, kaip jau įprasta, sekė ir didelio masto turas po visą pasaulį – koncertas Varšuvoje, liepos 21-ąją tapo priešpaskutiniu pirmoje turo dalyje, tačiau depešų dar sulauksime ir Vilniuje – jie „Siemens“ arenoje koncertuos vasario 22-ąją.

Gerbėjai koncerto Lenkijoje laukė it ant adatų, o ir ne be priežasties – liepos 17-ąją turėjęs įvykti koncertas Minske buvo atšauktas dėl vokalisto Dave Gahan sveikatos problemų – apsinuodijimo maistu. Trumpa hospitalizacija paskatino gandus, spekuliacijas ir nerimą – situacija vertė nusikelti į 2009-uosius, kuomet panašiais skausmais ir negalavimais pasiskundęs Gahanas sužinojo skaudžią pūslės vėžio diagnozę, buvo skubiai operuojamas ir turėjo atšaukti 16 koncertų. Nuogąstavimai nepasitvirtino, koncertas Kijeve liepos 19-ąją praėjo sėkmingai, todėl beliko laukti depešų Lenkijoje.

Lenkai – vieni rimčiausių depešų gerbėjų Europoje, o ir tokį vardą gavo pelnytai – pasiruošimas koncertui tikrai buvo stulbinantis. Nors oficialių duomenų ir nėra, spėju, kad „PGE Narodowy“ stadione susirinko maždaug 50 tūkstančių depešistų, pasidabinusių savadarbe ir oficialia grupės atributika, teminėmis tatuiruotėmis (mačiau bent dešimt gerbėjų dar celofanu apvyniotomis rankomis su šviežiomis depešų įkvėptomis tatuiruotėmis – sprendimas prieš koncertą darytis tatuiruotę pasirodė keistas, tačiau toks atsidavimas neabejotinai žavingas) arba nusikopijuotais atlikėjų kostiumais, šukuosenomis, makiažu. Žmonių, apsirengusių „įprastai“ buvo mažuma ir būtent jie labiausiai išsiskyrė iš minios – tokio kiekio „Depeche Mode“ marškinėlių tikrai nesitikėjau. Vaikai ir kūdikiai – net ir tie buvo aprengti drabužiais su grupės pavadinimu arba atlikėjų veidais.

Nusprendėme išbandyti sėdimas vietas vietoje jau įprastų ir tokio tipo koncertuose pasirenkamų stovimų, šiek tiek baiminomės dėl to, kaip elgsis aplinkiniai „kolegos“, tačiau buvo akivaizdu, kad fanai tikrai nenusiteikę stovėti – nors apsauginiai ir bandė įspėti, kad koncerto metu reikės netrukdyti kitiems ir šokti nebent kraipant klubus ant kėdės, tokie įspėjimai atrodė juokingai. Vos pasigirdus pirmiems „The Beatles“ dainos „Revolution“ akordams (daina buvo pasirinkta kaip intro), visi sutartinai pakilo, o tie, kurie koncerto metu norėjo prisėsti, vis pailsindavo kojas, tačiau priešais stovinčių raminimu ar sodinimu neužsiėmė – ačiū jiems už tai.

Koncertas prasidėjo ryškiomis, jau daugelį metų su depešais dirbančio režisieriaus Anton Corbijn projekcijomis, ir „Going Backwards“ – viena trankiausių ir įsimintiniausių naujojo albumo dainų. Depešai prisiminė praeitį ir vėl ėmė žaisti šešėliais – visų pirma pamatėme ne patį Dave, o tik jo figūrą ant ryškiaspalvių, vaikų tepliones primenančių projekcijų – vokalistas šoko antrajame scenos „aukšte“, kol kiti grupės nariai užėmė jau įprastas pozicijas. Nusileidęs laipteliais į apačią, Gahanas tik dar kartą įrodė, kad dėl jo sveikatos nerimauti neverta – pasirodė, kad jo vokalas skamba dar geriau nei per paskutinįjį turą – rodos, visos vokalo pamokos, kuriomis jis jau keletą metų užsiima tikrai buvo ne veltui. Ką jau kalbėti apie pačią vokalisto energiją – nors gyvenime patyręs ir ligų, ir nemažai save pakamavęs narkotikais ir alkoholiu, Dave tikrai nepriminė įprasto 55-erių metų vyro – po sceną jis lakstė taip greitai ir taip džiaugsmingai, kad tie, kurie vis mėgsta užsiminti apie laiką depešams eiti į pensiją, turėtų gerokai susigėsti.

Antroji koncerto daina skambėjo dar stipriau nei pirmoji – „So Much Love“ buvo atlikta energingai ir pagirtinai, o ir sugebėjo šiek tiek prajudinti tiesiog stovinčius gerbėjus – įprastai naujojo albumo dainos mažai ką verčia šokti, tačiau šitai net ir didžiausi medžiai padarė išimtį – minimalus palingavimas į naujos dainos taktą jau buvo nemažas pasiekimas. Tokie hitai kaip „Barrel of a Gun“, „A Pain That I‘m Used To“, „In Your Room“ ar „World In My Eyes“ neabejotinai buvo sutikti teigiamai, tačiau baladė „Cover Me“ tapo ta daina, per kurią norintys eina į tualetus, prisėda arba skuba pasipildyti stiklinių alumi. Papildyta nuostabaus grožio kosmoso tematikos projekcijomis, daina aplink mane stovėjusių tikrai nesužavėjo, tačiau ja buvo pradėta melancholiškoji ir jautrioji koncerto dalis.

Po „Cover Me“ tradiciškai Gahanas sceną užleido Martinui Gore, kuris „išsitraukė“ savo mėgstamą „Question of Lust“ bei jau įprastą „Home“. Angeliškas Martino vokalas leido visiems trankiai šokusiems kelias minutes atsikvėpti ir tiesiog pasigrožėti – akustinės dainų versijos skambėjo švelniai, trapiai ir jaudinančiai, o ir sudarė puikų kontrastą tam seksualumo ir visai kitokio pobūdžio aistros pripildytam pasirodymui, kuris vyko prieš tai. Martinas ir Dave yra du labai, tiesiog drastiškai skirtingi vokalistai, kurie jau keturis dešimtmečius puikiai sutelpa ant vienos scenos, tačiau atskirai pateikia visiškai skirtingus pasirodymus ir skirtingus požiūrius į muziką.

Melancholiškajai koncerto daliai pasibaigus, į sceną sugrįžo kitą liemenę persirengęs Gahanas bei kiti grupės nariai – pasigirdo lėtos, tačiau gana piktos „Poison Heart“ akordai, o Dave flirtas su publika tik sustiprėjo. Vis sugriebdamas tarpkojį, seksualiai prisispausdamas prie mikrofono stovo ir vingiuodamas klubais Gahanas kaip reikiant įkaitino atmosferą, paruošdamas publiką albumo „Spirit“ hitui „Where‘s the Revolution“. Nors šiai dainai nuo pat pirmo karto ją išgirdus nejaučiau didelių simpatijų, teko pripažinti, kad gyvai ji skamba kur kas efektingiau nei klausantis namie, tačiau toli gražu ne taip nuostabiai kaip po jos sekusi, vėl iš naujo prisiminta „Wrong“ – pastaroji buvo tikra bomba, po kurios sekė kitų hitų virtinė. „Everything Counts“ buvo atlikta energingai, o ir puikiai priimta publikos, tačiau po jos buvusi „Stripped“, kurios visuomet laukiu su nekantrumu, šiek tiek nuvylė – pritrūko tiek energijos, tiek efektingumo – baisu tai sakyti garsiai, tačiau ją pamėgę ir dažnai gyvai atliekantys „Rammstein“ nudžiugino šiek tiek labiau.

Nekukliai džiaugiausi, kad publikos mėgstamam, tačiau mano skoniui kiek per primityviam hitui „Just Can‘t Get Enough“ šiame ture vietos nebeliko, bet panašaus likimo linkėjau ir nepajudinamajai „Enjoy the Silence“. Iš vienos pusės suprantu grupę, kad jie dar kartą nusprendė pradžiuginti visuomet gerai šią dainą priimančią publiką, o ir suprantu tuos klausytojus, kuriems ši daina patinka, tačiau siūlyčiau depešams rinktis sunkesnį, tačiau gal kiek malonesnį kelią ir dainą bent jau keliems turams negailestingai braukti iš repertuaro – iki šiol to padaryti jie nedrįso. Nejučiomis koncerto metu prisiminiau skundus dėl „Open‘eryje“ koncertavusių „Radiohead“, kurie į repertuarą neįtraukė tokių hitų kaip „Creep“ ir „Karma Police“. Nors toks sprendimas – netradicinis, vis dėlto juo žaviuosi ir puikiai galiu suprasti tokį atlikėjų požiūrį. Groti tą patį hitą metai iš metų, atrodo, nėra malonu ir patiems depešams – vis ekranuose sušmėžavęs Martino veidas atrodė iškreiptas kančios, o pats Dave nei „Delta Machine“ turo metu, nei dabar pats jos beveik nebedainuoja – visą darbą atlieka publika.

Dar vienas nepajudinamasis hitas „Never Let Me Down Again“ jau yra tapęs tokia pat klasika kaip ir „Enjoy the Silence“, tačiau neatrodo toks atsibodęs grupei, o ir ši daina buvo priežastis, dėl kurios nekantravau išmėginti sėdimas vietas – žiūrėti į žmonių jūrą, sutartinai vienu ritmu mojuojančią rankomis buvo neįtikėtina. Vaizdas gniaužė kvapą ir vertė odą pašiurpti, o ir suteikė energijos paprašyti pakartojimo – grupė trumpam dingo iš scenos ir sugrįžo stebėtinai ilgam, netgi penkių dainų encore‘ui.

Encore‘as galėjo nustebinti nebent depešams gana neįprastu dalyku – atliktu David Bowie „Heroes“ koveriu. Tokio sprendimo priežastis – akivaizdi, o ir su iššūkiu grupė susitvarkė neprastai – savitas požiūris į kultinę dainą, o ir asmeninis santykis su kūriniu tapo puikia įžanga į vakaro pabaigą. Be to, tai galima vadinti ir istorine akimirka – koverius ši grupė atlieka gana retai. Toliau gerbėjų laukė „I Feel You“ ir, žinoma, „Personal Jesus“ – puikus vakarą vainikuojantis pasirinkimas koncerto pabaigai.

Atskiro paminėjimo neabejotinai yra vertos Anton Corbijn projekcijos. Šio turo metu buvo pasirinktas netradicinis kelias ir dviejų dainų – „In Your Room“ ir „Walking in my Shoes“ metu buvo rodomi dainos trukmės klipai – pirmajame pora atliko įspūdingą ir aistringą šokio numerį, o antrasis nustebino stipria socialine žinute – klipe rodoma vyro transformacija trumpam netgi privertė pamiršti patį koncertą ir tiesiog spoksoti į ekranus. Maloniai nudžiugino ir koncerto trukmė – solidus dvidešimt dviejų dainų setlistas, buvo, rodos, puikiai subalansuotas – duoklė atiduota tiek tiems, kurie depešus yra girdėję „viena ausimi“ ir kažkur per radiją, tiek tiems, kurie ateina pasiklausyti ne vien hitų ir mėgaujasi mažiau žinomais kūriniais. Išlaikyta nebloga senų, klasikinių hitų bei naujų ir dar mažai girdėtų dainų proporcija, buvo galimybė ir melancholiškai palinguoti, ir gerokai pajudėti.

Ar jie vis dar turi dvasios? Ar vis dar turi parako? Po velnių – taip! Grupė net ir po tiek metų scenoje vis dar nebijo eksperimentuoti, daro tai, kas jiems patinka, pristato vis naujus, neįprastus, o kartais ir kiek šokiruojančius vizualinius sprendimus, o ir neatrodo tiesiog atėję atidirbti – nuo grupės pulsuojanti meilė ir energija jautėsi viso koncerto metu. Ką jau kalbėti apie tai, jog atrodo, kad Gahanas yra pasiekęs savo aukso amžių – net jaunystėje jis neskambėjo taip puikiai ir vokalo nevaldė taip nuostabiai kaip dabar. Nuodėmė būtų neužsiminti apie nenutraukiamą depešų ir Lenkijos depešistų ryšį – paprastai scenoje beveik nekalbantis ir tradicinėmis frazėmis nesimėtantis Gahanas, viduryje koncerto pripažino – „Warsaw, you truly are the best“ („Varšuva, jūs tikrai esate geriausi“).

Ir nors tikrai ne į kiekvienos grupės koncertus norėtųsi eiti du kartus to pačio turo metu, esu užtikrinta – bilietas į koncertą Vilniuje buvo puiki investicija ir net neabejoju, kad Lietuvos depešistų laukia toks pat stiprus, efektingas ir įspūdingas reginys.

Renginyje lankėsi ir vertino Patricija Tilvikaitė