Žinia apie „Cradle of Filth“ vizitą Lietuvoje neabejotinai buvo viena didžiausių sunkiosios muzikos gerbėjams. Ekstravagantišku įvaizdžiu, sąmojingais tekstais, kur apsijungia modernios pasaulėžiūros ir mitologija, beigi efektingai sunkiai ir stipriai skambančiu metalu garsėjanti grupė yra išsiskirianti savo žanro scenoje, per beveik 30 egzistavimo metų patapusi ikoniška ir daranti įtaką šiuolaikinėms grupėms. „Cradle of Filth“ vis dar koncertuoja ture, kuris yra skirtas atšvęsti jų pernykščio albumo „Cryptoriana — The Seductiveness of Decay“ pasirodymui, kuris, nors jau yra dvyliktasis grupės studijinis darbas, išlaiko aukštą muzikos kokybės kartelę ir neatitrunka nuo grupės kūrybinių šaknų.

Gruodžio 11-osios vakarą „Vakario“ klube veiksmas turėjo prasidėti 19 valandą, tačiau renginys iškart prasidėjo nuo ne visai malonių staigmenų. Koncerto dieną buvo pranešta, jo pirmoji „apšildančioji“ grupė „Psycholies“ nespės atvykti į renginį, todėl jų pasirodymas neįvyks. Vėliau grupės nariai savo „Facebook“ anketoje patvirtino, kad jie užstrigo dėl gaisro susidariusiame kamštyje, todėl nespėjo į lėktuvą ir atsiprašė gerbėjų. Žinoma, kartais nenumatytos aplinkybės pakoreguoja planus, todėl beliko džiaugtis, kad taip nenutiko pagrindinėms vakaro žvaigždėms, nes gerbėjų apmaudas tada būtų gerokai didesnis.

Todėl renginys prasidėjo 19:50. Praktiškai sekundžių tikslumu į sceną išėjo antroji „apšildančioji“ grupė „Kill All The Gentlemen“. Jie pasiūlė 35 minutes ganėtinai sunkaus, praktiškai į death metal kategoriją tinkančio, bet ir savų vingrybių turinčio skambesio. Taip, grupė pademonstravo ganėtinai sudėtingų kompozicijų, su daug įvairių perėjimų ir įspūdį darančių rifų, kartais atrodė, kad jie struktūriniu kompleksiškumu bando lygintis į tuos pačius „Cradle of Filth“, bet... yra daug „bet“. Vienas iš jų būtų tas, kad koncerto akustika priminė skardinę statinę, gitarų skambesys atrodė „perklotas“ keliais aido sluoksniais, o būgnų skambesys... „Metallica“ albume „St. Anger“ jis dar labai malonus, palyginus. Kadangi „Vakario“ interjeras yra perkrauto įvairių detalių socialistinio istorizmo pavyzdys, tai galėjo pasirodyti iš pradžių, kad galbūt dėl erdvės, tačiau „Cradle of Filth“ paneigė šį mitą. Kitas „bet“ yra tas, kad grupė apšildo ne bet ką, o „Cradle of Filth“. Įprastų metalistų įprastas įvaizdis tikrai nepadės išlikti įsimintiems, todėl bendras viso pasirodymo įvaizdis pasiliko prėskas ir neįdomus. Grupės nariai vietomis net pasigedo publikos skatinimo, išreiškė, kad „jūs daug ramesni nei britai“. Taip, nepasiteisinus lūkesčiams visi žmonės, ne tik lietuviai, gali būti „rūgščiai“ nusiteikę. Vienoje kompozicijoje grupė ilgai vargo, kol pavyko parterio priekyje suorganizuoti mosh pit‘ą. Visos šios aplinkybės teisingai reziumuoja bendrą apšildymo įspūdį: sausa, neįdomu, dėl akustikos gal net ir nemalonu.



Pasirengimo darbai „Cradle of Filth“ pasirodymui netruko trumpai, tačiau grupė pasirodyti labai ir nevėlavo, viso labo kelias minutes. Ir prasidėjo nuo „Ave Satani“ simfoniškai ir didingai skambančios įžangos, kada į sceną aplodismentais lydimi išėjo grupės nariai, o stipriai apšviesti stūksojo it altoriai „Cryptoriana“ albumo teminiai vaizdeliai (kaip ir paties albumo viršelis). Ir nors tiek prieš koncertą, tiek jo pradžioje buvo galima tikėtis didelės pompastikos iš grupės pusės, sunku būtų teigti, ar tos pompastikos tiek ir buvo. Palaipsniui koncertas transformavosi į šauniai skambantį entuziastingai nusiteikusių, makiažą pasidariusių metalistų pasirodymą, bet šioks bei toks dramaturgijos trūkumas vis tik labiausiai badė akis. Visgi „Cradle of Filth“ profilis ir įvaizdis suteikia daug laisvės įvairioms tematinėms choreografijoms, tačiau viso koncerto pagrindu tapo išskirtinai tik muzika ir drąsus pojūtis stovint ant scenos. Čia galima svarstyti, ar grupė tiesiog nenorėjo taškytis pinigais, ar tiesiog nusprendė daug labiau akcentuoti muzikos reikšmę pasirodymuose (nors ji visada ir buvo didelė).

„Cradle of Filth“ vis tik pažėrė didelę puokštę gerų žinomų kūrinių, juos papildė tik trys kūriniai iš paskutiniųjų dviejų albumų („Hammer of the Witches“ ir „Cryptoriana — The Seductiveness of Decay“): tai didysis naujausio albumo singlas „Heartbreak And Seance“, „Blackest Magick In Practice“ ir „You Will Know The Lion By His Claw“. O gerai žinomų kūrinių buvo daug: dar pačioje pradžioje nuskambėjo „Gilded Cunt“, „Beneath The Howling Stars“, „Bathory Aria“, „Dusk And Her Embrace“, „The Death of Love“. Biso metu, kuris užtruko bene tiek pat, kiek ir pirmoji koncerto dalis, nuskambėjo „The Promise of Fever“, „Nymphetamine (Fix)“, „Her Ghost In The Fog“, „Born In a Burial Gown“ ir aišku, kaip gi be „From The Cradle to Enslave“. Dainų sąrašas tikrai panašus į optimalų, kiekvienam gerbėjui tinkamą, tačiau, žinoma, norėjosi daugiau kompozicijų iš visai kokybiško paskutiniojo albumo, dvi yra kiek per mažai. „Vengeful Spirit“, „Achingly Beautiful“ tikrai yra efektingos ir vertos gyvo atlikimo „Cryptoriana“ albumo dainos.

Grupės nariai, aišku, užtikrintai atliko savo dainas ir drąsiai jautėsi ant scenos. Didelį įspūdį darė kaip visada efektingas Dani Filth vokalas, varijuojantis tarp dainavimo žemu tonu iki pat nebeiššifruojamo klyksmo, kuri kai kuriais momentais net klausytojai bandė mėgdžioti. Nors vokalistas irgi nedemonstravo jokių aktorystės gebėjimų, bet užtikrintai iš muzikinės pusės atliko programą. Entuziastingiausiai nusiteikęs pasirodė gitaristas Rich Shaw, kuris begrodamas demonstravo įvairias mimikas, vaikščiojo iš vieno scenos galo į kitą, net buvo išėjęs prie pačių gerbėjų staliukų antrame aukšte, klausytojai vaišino gitaristą alumi, o šis atsakomai pagyrė už gerą skonį. Kiti grupės nariai atrodė ypač įsijautę į savo atliekamas partijas. Klavišininkė Lindsay Schoolcraft labai praturtino savo vokalu tokias dainas kaip „Nymphetamine (Fix)“ ir „Her Ghost In The Fog“, tai padėjo ypač išryškėti antrajai pasirodymo daliai, kuri skambėjo ypač stipriai ir efektingai. Tiesa, pasirodė, kad su grupės įvaizdžiu puikiai suderėjo „Bathory Aria“ atlikimas — galbūt dėl pačios kompozicijos, bet galbūt ir grupės narių išraiškos padėjo sukurti bent kažkiek dramaturgišką atmosferą šios dainos metu.

Gerbėjai, aišku, visi judėjo ir kratė galvas, jų veido išraiškose buvo matyti beribis pasitenkinimas dabartiniu momentu ir skambančia muzika. Tai logiška, atsižvelgiant į tai, kad iš muzikinės pusės pasirodymas vis tik buvo ypač stiprus. Per gana užtrukusį grupės narių išėjimą prieš bisą publika nenustojo skatinti, švilpti, klykti kaip ir pats Dani, todėl buvo galima spręsti, jog gerbėjų lūkesčiai irgi liko visiškai patenkinti, gal net viršyti.

„Cradle of Filth“ trūko nei ilgai, nei trumpai: valandą ir keturiasdešimt penkias minutes, tačiau visas tas laikas buvo koncentruotas gėris ir užtikrintumas muzikine prasme. Nuo pat nepaskęstančios žymių kūrinių jūroje sentimentalios šviežienos „Heartbreak And Seance“ iki pat iki skausmo žinomos šiurpios ir ryškiomis bosinėmis linijomis prisodrintos „From The Cradle to Enslave“, šis koncertas neturėjo nė vieno momento, kur kažkas bent galėjo pajusti nuobodulį. Tiesa, galbūt iš šios grupės vizualine arba scenografijos prasme buvo galima daugiau nei tik makiažo ir apkrautų apsiaustų, pritrūko tos „nešvankybės“, kuri yra savotiškas grupės ideologinis simbolis. Bet atmosfera ir be to buvo labai energetiška ir įsimintina. Tai vienas iš tų retesnių atvejų, kai pagrindinei grupei tenka taisyti kiek prisvilusį „apšildymą“ ir jie tai padaro 120 procentų. Būtų galima svarstyti, kad šis koncertas yra vienas įsimintinesnių šių metų sunkiosios muzikos pasirodymų Lietuvoje, ne tik dėl grupės kalibro, bet ir jos pasirodymo kokybės.

Renginyje lankėsi ir vertino Einaras Sipavičius, fotografavo Vytenis Jurevičius.